Aš norėčiau būti nustebinta. Kaip seniai norėjau surikti iš nuostabos, bet situacijos pačios nesusikuria. Ir tykau tos nuostabos už kiekvieno kampo: gal šiandien bulvės bus mėlynių skonio, o gal mėlynės - bulvių? Ir taip kas antrą dieną: pietums mėlynės arba bulvės. Vis nepasiduodu.
O gal kaimynų katė pagaliau leisis paglostoma?
Tačiau eilinį kartą nusiviliu. Nei nuostabos, nei lašo.
Nuryju seilę.
Greit vel teks kraustytis kitur. Kur kaimynų katės sukalbamesnės.
Praėjo lygiai dvi valandos, kurios tarsi visas gyvenimas: nešvariai dulkėtos, pasimetusios ir sūriais ašarų takeliais nuvarvėjusios. Jeruzalėje išlipusi iš autobuso sustojau įkvėpti. Argi tai tikra? Kodėl tai tikra? Ir taip savęs klausiu kiekvieną rytą. Po visą gyvenimą trunkančios kelionės iš Ramalos į Jeruzalę.
Ramala prabunda anksčiau už mane. Bet ir aš skubu pasitikt iš dulkių bundančią saulę autobusų stotyje. Vairuotojas kantriai laukia, kol autobusas bus pilnas. Kodėl taip iš lėto? Moteris sėdasi šalia moters. Vyras šalia vyro. Kai nebelieka pasirinkimo, kažkas atsisėda ir šalia manęs. Aš lyg paskutinis taškas. Tarsi oficialus leidimas. Galima pajudėti.
Daugelis mano ne arabiškos išvaizdos pažįstamų tokiose situacijose jaučiasi nejaukiai. O aš jaučiuosi svarbi. Jeigu ne aš, kiekvieną rytą – moteris prie moters, vyras prie vyro - kur be pasidėtų?
Pagaliau paskutinis. Nužvelgęs visą autobusą nerangiai prisiartina prie dešinio mano šono ir atsisėda. Važiuojam. Per vakar neparduotas daržoves. Per gatvėje užmirštus batukus. Per prekeivio garsius šūkavimus, bandančius įtikinti, kad jo mandarinai – patys pigiausi. Per pilkus debesis, tūpiančius ir tūpiančius ant autobuso, pakelėje netvarkingai sustatytų mašinų, vaisių pardavėjos prieš rytinę saulę išrikiuotų vynuogių ir ryškiai geltonos duonos.
Ir kiekvienąkart man atrodo, kad viso pasaulio autobusai tarsi upės subėga į tą vienintelę gatvę. Ir visi kartu plaukiam. Kas pasroviui, kas prieš srovę. Per neparduotas daržoves, geltoną duoną ir saulėje sirpstančias vynuoges. Prisiekiu. Nežinau. Neturiu nė menkiausio supratimo. Kokiu būdu mes visi atsiduriam veidu į tą nepalaužiamą sieną ir patikros postą.
Paskutinė išlipu iš autobuso. Stebėtinai lėtai spraudžiuosi į kiekvieną tarpelį tarp kuo greičiau į patikros postą patekti besistengiančių automobilių ir triukšmaujančių jų vairuotojų. Tada iš to tarpelio – į kitą. Ir taip kol pasiekiu metalinę trijų metrų užtvarą. Visi mano autobuso bendrakeleiviai daug greitesni. Bando sutaupyti kiekvieną minutę. Aš nesijaučiu verta užstoti jiems kelią, nes nebuvau čia kiekvieną rytą dvidešimt keturis metus. Ir nebūsiu dar tiek pat.
Buvau laisvas žmogus. Tik dabar jau mėnesį mano gyvenimas kiekvieną rytą – aštuoniolikmečio Izraelio kareivio rankose. Nors gal ir netiesa. Jo rankose dažniausiai ginklas, tai tas mano gyvenimas ten jau gal ir nebetelpa.
Toje metalinėje sienoje surandu siaurus vartus, kuriuos įkvėpusi pastumiu. Juos sukantis mechanizmas man atveria kelią į kitą metalinėmis sienomis aptvertą erdvę. Artėju prie Jeruzalės. Iš lėto. Atsistoju į, mano manymu, ilgiausią eilę. Nes nesu verta. Trumpiausios.
Kitam eiles gale tokiu pat principu veikiantys metaliniai vartai karts nuo karto sugirgžda, praleisdami naujus pretendentus Izraelio kareivių patikrai. Kareiviai neskuba. Skuba tik palestiniečiai, kruopščiai nusiimdami visus diržus, laikrodžius ir monetas iš kišenių. Metalo detektorius supypsi. Pakeltas aštuoniolikmetės balsas iš kitos langelio pusės suspėja nelemtąjį įžeisti du kartus, kol pastarasis sugrįžta atgal, kruopščiai ieškodamas, ką dar paliko kišenėse. Antras kartas – sėkmingas. Jau skuba į autobusą.
Tačiau ne kiekvieną patikros poste lydi sėkmė. Visai prieš mane – į savo menką lazdelę visu kūnu besiremiantis senukas. Iš rėksningosios kitoje langelio pusėje sėdinčios kareivės replikos darosi aišku – sunkiai einančio senuko eilė. Šis pabando pastumti metalinę užtvarą, tačiau ta sunkiai pasiduoda. Nejudam. Rėksningoji, aiškiai nepatenkinta, tuoj išvardins visą hebrajų kalbos abėcėlę. Užtvara nejuda nė per kiek. Susivokiu padėti. Kartu pastumiam užtvarą ir senukas įleidžiamas patikrai. Už užtvaros stovintis kareivis neįtikėtinai lėtai ima jo dokumentus ir liepia, palikus visus daiktus, pereiti per metalo detektorių. Privalu palikti ir lazdelę. O kas žino, gal ten koks naujausios serijos kovinis ginklas įtaisytas. Šiais laikais tik į medines lazdeles juos ir taiso. Tačiau be lazdelės senukas ant kojų ilgai neišsilaiko. Sukniumba ant žemės. Juk ne kiekvieną patikros poste lydi sėkmė.
Ir vėl susivokus, pastumiu metalinę užtvarą ir prišoku pakelti nesėkmingąjį. Greičiau nei aš, mane pakelia Izraelio kareivis ir sugrąžina anapus užtvaros. Durys užrakinamos. Senukas nuslenka link kitoje metalo detektoriaus pusėje atsiradusios lazdelės ir sunkiai keliasi. Prieš akis Jeruzalė. Išsigelbėjimas?
Aš nebesusivokiu. Nebežinau, nei kur mano pasas, nei kad diržą nusiimt. Rėksningoji vėl nepatenkinta. Mane stumteli už manęs stovėjusi moteris.
Nebepamenu, kaip praėjau patikrą. Aš jau kitoje pusėje. Buriuojasi žmonės. Aš ir vėl tas paskutinis taškas ir autobusas pilnas. Galima važiuoti. Dar keturiasdešimt minučių rytų Jeruzalės gatvėmis ir būsim senamiestyje. Pradedu suprasti, kokia aš laiminga. Dabar jau tik rytoj iš ryto... vėl važiuosim į patikros postą. Tik rytoj vėl įveiksim tuos vienuolika kilometrų. Kaip visą gyvenimą, dulkėtą ir sūrų, nes dar taip ir neišmokau sutramdyti ašarų pakeliui į Jeruzalę.
Ir vėl virtuvėje iš čiaupo laša vanduo. Vienas iš mūsų pamiršom jį užsukti, kai pats gerbiamiausias mūsų bute gyvenantis katinas pagaliau numalšino troškulį. Ar seniai laša? Nežinau, grįžau namo tik ką. Nei saulės kaitros, nei musių, nei katino nebėr. Gal ir nuo ryto, kai visi į tą kaitrą išėjom.
Ten, iš kur grįžau, nei kaitros, nei musių, nei katinų netrūko. Susilenkus iki pusės savo ūgio patekau į juodą dar neužuosto tvaiko pilną palapinę. Jos kraštuose susispaudę mirkčiojo maži palapinės saugotojai, jiems visada rūpėjo – ką šitie aukštaūgiai, spalvoti ir nepadoriai nuogi pakeleiviai, vis gurkšnojantys vandenį, čia veikia. Vienas iš tų mažųjų saugotojų, į palapinę įžengus tamsiai apsirengusiam, ir, rodės, karščio visai nevarginamam vyrui, įsitvėrė jam į koją. Mažais pirštukais. Stipriai. Stipriai.
Nelaša čia, nei iš dangaus, nei iš čiaupo. Kareiviai sugriovė visus vandens rezervuarus. Užpylė akmenimis. Tie tarsi nebylūs antkapiai dabar šmėžuoja tolėliau nuo palapinių kaimelio.
„Tai iš kur Jūs gaunate vandens?“ – išdrįso paklausti vienas iš nepadoriai nuogų pakeleivių palapinėje. „Ne visada. Vanduo – brangus reikalas. Gauname iš Izraelio leidimą pasinaudoti jų nutiestu keliu, kinkome asilą arba geri žmonės paskolina traktorių beveik už dyką, važiuojame į artimiausią žydų gyvenvietę ir perkame statinę“, - susikaupęs atsakinėjo kaitrai atsparus vyras.
...Norėsi paleisti iš rankų mažą puoduką, kuriame garuoja karšta arbata – kaimelio gyventojų svetingumo simbolis. Tas vanduo jiems – gyvybės kainos. Susilaikau. Išgerti tą arbatą dabar - svarbiau nei sutrikti. Niekas nenori būti nuskriaustas. Niekas nenori jaustis nuskriaustas. Aš negaliu parodyti, kas yra nuskriaustas. Aš nežinau.
Šias mintis išsklaido burzgiančio motoro garsas. Viens po kito kyščiojam galvas iš po juodu brezentu dengtos palapinės. Netolimais sustoja pilnas kareivių apdulkėjęs džipas. Dulkėse tamsuoja tik juodi akiniai ir įkaitę ginklai. Visi susidomėję. Jie – ką mes čia veikiam? Mes – kodėl jie susidomėję?
Į jų užduotąjį klausimą mes atsakėm nuoširdžiai – norėjom pamatyti palestiniečių kaimelį Vakarų krante. Tik tiek. Į mūsiškį atsakyta nebuvo. Tik pamenu įniršusio kareivio žodžius, jog Vakarų Krantas paskutinė vieta pasaulyje, kurią verta pamatyti...
Verta ar neverta?
Aš neklausčiau.
Bet vandenį užsukau. Kad ir koks ponas katinas būtų ištroškęs.
Rugpjūtį nesninga
Niekada nemačiau sniego rugpjūtį, o juk būtų be galo smagu šiltą rugpjūčio popietę kaitinantis pliaže pajusti drėgnas snaiges, tirpstančias ant nugaros. Pečių ir kojų. Arba prie besilydančio asfalto limpant dviračio padangoms palaižyti varveklių. Įraudę obuoliai ir slidžios kazlėkų kepurės baltam patale. Pilni sniego vasariniai batukai. Šalta katino nosis.
Sniegas Rugpjūtį atneštų daug stebuklų.
Tačiau snigdavo žiemą. Sluoksnis po sluoksnio ant sniego kaupėsi naujas sniegas. Ant to naujo – dar naujesnis. O ir katino šalta būdavo ne tik nosis, bet ir letenėles, be garso slystančios naktį tik šviežiai užšalusiu leduku. Nakčiai nutolus, visai jau paryčiais, ant langų skleisdavosi nežinomos gėlės. Balta. Tik zylutės pilvukas geltonas.
Dabar nebesninga net žiemą.
Dabar sniegas būtų net stebuklingesnis nei Rugpjūtį.
Daugelis mane pažįstančių žmonių pasakytų, kad man tiesiog nesiseka su gyvūnais. Aš manau – gyvūnams nesiseka su manim. Pirmasis nelaimėlis buvo mano vėžlys, kurį aš, braukdama ašarą, palaidojau ir tik vėliau iš vyresniųjų išgirdau, kad vėžliai žiemą trumpam užmiega... Šito nežinojau, todėl sustingęs ir nejudantis jo kūnas man atrodė negyvas.
Nors liaudies prietarais aš ir netikiu, tačiau vieną karštą vasaros dieną (o tais laikais jos dar būdavo karštos) man skersai kelią mėgino perbėgti juoda katė, netikėtai iššokusi iš krūmų. Aš dar nebuvau taip gerai įvaldžiusi savo dviratės transporto priemonės, todėl nespėjau nusukti į šoną, ir juodas katinas atsitrenkė tiesiai į priekinį dviračio ratą. Tikriausiai dėl to, kad šaukiau kaip padūkus, katinas atgavo prarastą sąmonę ir šoko atgal į krūmus. Tik dvigubai greičiau. Jeigu jis būtų buvęs toks pats greitas nuo pat pradžių, nieko nebūtų atsitikę. Nuo to laiko aš visada pataisau draugus, bandančius man įrodyti, jog kelią perbėgus juodai katei gresia nelaimė. Mano nuomone, jeigu ta katė kelią jau perbėgo, kad ir kokios spalvos ji būtų (gali būti ir bespalvė), nelaimė seniai nebegresia, tačiau jeigu ji dar tik bėga – stenkis negalvoti apie jokią liaudies išmintį, reaguok.
Na o višta, kapstinėjusi sirpstančias braškes darže, mane taip pat nejuokais išgąsdino. Bandžiau nubaidyti ją mesdama akmenį daržo pusėn, bet niekada nebuvau taikli, todėl ir šį kartą į vištą net netaikiau. Bet pataikiau. Tikriausiai į galvą. Kapstinėtoja nugriuvo vagoje, o aš pradėjau mąstyti, ką pasakysiu močiutei, juk nepatikės, kad nualpo dėl karščio. Tačiau kol kurdama kuo įtikinamesnę istoriją pribėgau iki daržo, višta iš pradžių ėmė. Paskui atsikėlė. O dar vėliau - nubėgo. Likau apstulbinta tos apgavikės.
Tačiau visa tai prisiminti paskatino antis neapsisprendėlė.
Iš savo bendrabučio norėdama patekti į miesto centrą, visada turiu važiuoti per parką „Ančių rojus“. Oficialiai jis turi kitokį pavadinimą. Man patinka paukštiena, problema tik ta, kad tos riebios neapsisprendę antys nuolat vaikšto dviračių takeliais. Ypač sunku tapo rudenį, kai žemė tokia pat pilka, kaip ir jų nugara.
Tačiau šį kartą aš rubuilę pastebėjau. Mačiau, kaip ji viduryje takelio sprendė dilemą, kuria kryptimi eiti. Aš sulėtinau dviratį. Antis vis neapsisprendė. Aš dar labiau sulėtinau. Pagaliau ji pasirinko – kairė. Paspaudžiau pedalus. Tik staiga antis persigalvojo, tikriausiai, eis „nusiturkšti“ į dešinėje tekantį upelį. Aš persigalvoti taip greit negaliu, pas mane stabdžių tai nėra.
Ji gyva. Aš irgi. Bet išsigandom abi. Ji „sugirgeno“ beveik taip pat garsiai kaip aš surikau.
Nieko nepadarysi. Teks joms priprast.
