Jovita Sandaitė. Ištroškęs Katinas

Ir vėl virtuvėje iš čiaupo laša vanduo. Vienas iš mūsų pamiršom jį užsukti, kai pats gerbiamiausias mūsų bute gyvenantis katinas pagaliau numalšino troškulį. Ar seniai laša? Nežinau, grįžau namo tik ką. Nei saulės kaitros, nei musių, nei katino nebėr. Gal ir nuo ryto, kai visi į tą kaitrą išėjom.

Ten, iš kur grįžau, nei kaitros, nei musių, nei katinų netrūko. Susilenkus iki pusės savo ūgio patekau į juodą dar neužuosto tvaiko pilną palapinę. Jos kraštuose susispaudę mirkčiojo maži palapinės saugotojai, jiems visada rūpėjo – ką šitie aukštaūgiai, spalvoti ir nepadoriai nuogi pakeleiviai, vis gurkšnojantys vandenį, čia veikia. Vienas iš tų mažųjų saugotojų, į palapinę įžengus tamsiai apsirengusiam, ir, rodės, karščio visai nevarginamam vyrui, įsitvėrė jam į koją. Mažais pirštukais. Stipriai. Stipriai. 

Nelaša čia, nei iš dangaus, nei iš čiaupo. Kareiviai sugriovė visus vandens rezervuarus. Užpylė akmenimis. Tie tarsi nebylūs antkapiai dabar šmėžuoja tolėliau nuo palapinių kaimelio. 

„Tai iš kur Jūs gaunate vandens?“ – išdrįso paklausti vienas iš nepadoriai nuogų pakeleivių palapinėje. „Ne visada. Vanduo – brangus reikalas. Gauname iš Izraelio leidimą pasinaudoti jų nutiestu keliu, kinkome asilą arba geri žmonės paskolina traktorių beveik už dyką, važiuojame į artimiausią žydų gyvenvietę ir perkame statinę“, - susikaupęs atsakinėjo kaitrai atsparus vyras.

...Norėsi paleisti iš rankų mažą puoduką, kuriame garuoja karšta arbata – kaimelio gyventojų svetingumo simbolis. Tas vanduo jiems – gyvybės kainos. Susilaikau. Išgerti tą arbatą dabar -  svarbiau nei sutrikti. Niekas nenori būti nuskriaustas. Niekas nenori jaustis nuskriaustas. Aš negaliu parodyti, kas yra nuskriaustas. Aš nežinau.

Šias mintis išsklaido burzgiančio motoro garsas. Viens po kito kyščiojam galvas iš po juodu brezentu dengtos palapinės. Netolimais sustoja pilnas kareivių apdulkėjęs džipas. Dulkėse tamsuoja tik juodi akiniai ir įkaitę ginklai. Visi susidomėję. Jie – ką mes čia veikiam? Mes – kodėl jie susidomėję?

Į jų užduotąjį klausimą mes atsakėm nuoširdžiai – norėjom pamatyti palestiniečių kaimelį Vakarų krante. Tik tiek. Į mūsiškį atsakyta nebuvo. Tik pamenu įniršusio kareivio žodžius, jog Vakarų Krantas paskutinė vieta pasaulyje, kurią verta pamatyti...

 Verta ar neverta?

 Aš neklausčiau.

 Bet vandenį užsukau. Kad ir koks ponas katinas būtų ištroškęs.