Jovita Sandaitė. Nesninga ir nebesninga

Rugpjūtį nesninga

Niekada nemačiau sniego rugpjūtį, o juk būtų be galo smagu šiltą rugpjūčio popietę kaitinantis pliaže pajusti drėgnas snaiges, tirpstančias ant nugaros. Pečių ir kojų. Arba prie besilydančio asfalto limpant dviračio padangoms palaižyti varveklių. Įraudę obuoliai ir slidžios kazlėkų kepurės baltam patale. Pilni sniego vasariniai batukai. Šalta katino nosis.

Sniegas Rugpjūtį atneštų daug stebuklų.

Tačiau snigdavo žiemą. Sluoksnis po sluoksnio ant sniego kaupėsi naujas sniegas. Ant to naujo – dar naujesnis. O ir katino šalta būdavo ne tik nosis, bet ir letenėles, be garso slystančios naktį tik šviežiai užšalusiu leduku. Nakčiai nutolus, visai jau paryčiais, ant langų skleisdavosi nežinomos gėlės. Balta. Tik zylutės pilvukas geltonas.

Dabar nebesninga net žiemą.

Dabar sniegas būtų net stebuklingesnis nei Rugpjūtį.