Jovita Sandaitė. Tos neapsisprendusios antys
Daugelis mane pažįstančių žmonių pasakytų, kad man tiesiog nesiseka su gyvūnais. Aš manau – gyvūnams nesiseka su manim. Pirmasis nelaimėlis buvo mano vėžlys, kurį aš, braukdama ašarą, palaidojau ir tik vėliau iš vyresniųjų išgirdau, kad vėžliai žiemą trumpam užmiega... Šito nežinojau, todėl sustingęs ir nejudantis jo kūnas man atrodė negyvas.
Nors liaudies prietarais aš ir netikiu, tačiau vieną karštą vasaros dieną (o tais laikais jos dar būdavo karštos) man skersai kelią mėgino perbėgti juoda katė, netikėtai iššokusi iš krūmų. Aš dar nebuvau taip gerai įvaldžiusi savo dviratės transporto priemonės, todėl nespėjau nusukti į šoną, ir juodas katinas atsitrenkė tiesiai į priekinį dviračio ratą. Tikriausiai dėl to, kad šaukiau kaip padūkus, katinas atgavo prarastą sąmonę ir šoko atgal į krūmus. Tik dvigubai greičiau. Jeigu jis būtų buvęs toks pats greitas nuo pat pradžių, nieko nebūtų atsitikę. Nuo to laiko aš visada pataisau draugus, bandančius man įrodyti, jog kelią perbėgus juodai katei gresia nelaimė. Mano nuomone, jeigu ta katė kelią jau perbėgo, kad ir kokios spalvos ji būtų (gali būti ir bespalvė), nelaimė seniai nebegresia, tačiau jeigu ji dar tik bėga – stenkis negalvoti apie jokią liaudies išmintį, reaguok.
Na o višta, kapstinėjusi sirpstančias braškes darže, mane taip pat nejuokais išgąsdino. Bandžiau nubaidyti ją mesdama akmenį daržo pusėn, bet niekada nebuvau taikli, todėl ir šį kartą į vištą net netaikiau. Bet pataikiau. Tikriausiai į galvą. Kapstinėtoja nugriuvo vagoje, o aš pradėjau mąstyti, ką pasakysiu močiutei, juk nepatikės, kad nualpo dėl karščio. Tačiau kol kurdama kuo įtikinamesnę istoriją pribėgau iki daržo, višta iš pradžių ėmė. Paskui atsikėlė. O dar vėliau - nubėgo. Likau apstulbinta tos apgavikės.
Tačiau visa tai prisiminti paskatino antis neapsisprendėlė.
Iš savo bendrabučio norėdama patekti į miesto centrą, visada turiu važiuoti per parką „Ančių rojus“. Oficialiai jis turi kitokį pavadinimą. Man patinka paukštiena, problema tik ta, kad tos riebios neapsisprendę antys nuolat vaikšto dviračių takeliais. Ypač sunku tapo rudenį, kai žemė tokia pat pilka, kaip ir jų nugara.
Tačiau šį kartą aš rubuilę pastebėjau. Mačiau, kaip ji viduryje takelio sprendė dilemą, kuria kryptimi eiti. Aš sulėtinau dviratį. Antis vis neapsisprendė. Aš dar labiau sulėtinau. Pagaliau ji pasirinko – kairė. Paspaudžiau pedalus. Tik staiga antis persigalvojo, tikriausiai, eis „nusiturkšti“ į dešinėje tekantį upelį. Aš persigalvoti taip greit negaliu, pas mane stabdžių tai nėra.
Ji gyva. Aš irgi. Bet išsigandom abi. Ji „sugirgeno“ beveik taip pat garsiai kaip aš surikau.
Nieko nepadarysi. Teks joms priprast.
