Jūratė Važgauskaitė. Kai ruduo
Ruduo daug atima. Šiltą lietų, kai vėluoji į darbą, nes stypsai po medžiu ir lauki kol baigsis šilta rugpjūčio pabaigos liūtis. Šviesias naktis, kai zylioji po seną miestą be tikslo, o skaniausias vynas būna ten, kur kiti jo gerti net nesugalvotų. Šis ruduo iš manęs atėmė ne tik tai. Dar kažkur dingo didoka dalis manęs. Nežinau, pati atidaviau ar pavogė, bet ėmė ir dingo. Iš pradžių viskas atrodė pataisoma, paskui – nelabai. Ruduo atėmė net gimtadienio dovaną, ji tiesiog dingo tą dieną, kai staiga lapkritį pasnigo. Ruduo baigiasi, matyt, to kas pavogta nebeatgausiu, bet..
Šitas ruduo atimdamas ir davė. Daugiausia žmones: gerus, tikrus, įdomius. Tokius, šalia kurių ir su kuriais gera dirbti, juoktis, valgyti, šalia jų net klysti tampa nebe taip baisu. Ruduo dar kartą davė ir tai, ką jau turėjau – saujelę draugų, su kuriais sekmadienio rytų blyninėje ar vakarojimo kaimuky šalia Vilniaus nekeisčiau į absoliučiai nieką. Ruduo patvirtino vieno bičiulio frazę, esą „investuoti“ verta tik į žmones. Būti žmogum su žmonėm. Visa kita – neturi vertės. Tiesa, ir ši investicija bankrutuoja, gerai, kad tai nutinka labai retai.
Dar šį rudenį vėl atradau vasarą pamirštus takelius į kiną, tiesa, mano kino pasaulis vis dar tamsokas. Mėgstu tik tai, kas atrodo tikra, o tikta dažnai būna nedailu, su trūkumais, tamsoka.























