Jūratė Važgauskaitė. Kai žiema

Žiema kaskart kitokia. Šiais metais ji anksti atsinešė sniego, klampoti per pusnis gruodžio pabaigoje ar sausio pradžioje gana keista. Jau keista. Žiema atsineša ir savo mažus ritualus, garsus bei kvapus: prižadina senus prisiminimus, kartais bloškia keliolika metų atgal.

Mėgstu žiemą kiūtinti apsnigta gatve, jausti po kojomis girgždantį sniegą ir ore uosti salsvą kūrenamų krosnių kvapą. Jei pasitaiko kokia siauresnė miesto gatvelė ar tykesnis užkampis, visada atrodo, kad tai gimtasis miestelis prieš daug metų.

Pamenu, skuosdavau namo šlapiomis pirštinėmis, vesdama nepatenkintą brolį. Pasikeitusi pirštines ir pridavusi jaunylį močiutės globai tekina atgal lėkdavau ant kalniuko, užšalusio tvenkinio ar į žiemos štabą, apdairiai suręstą kaimynų patvoryje. Po to vėl šlapiomis pirštinėmis tykiai sliūkindavau namo – šaltą žiemos vakarą tyli provincijos miestelio gatvė atrodydavo tokia paslaptinga.

Viskas man priminė matytus filmus apie gūdžias žiemas šaltoje Rusijoje ar sniego apgaubtus didelius miestus, kuriuose niekada nesu buvusi. Dabar viskas kitaip – žiema man primena namus, tą siaurą gatvę, geltoną kaimynų namą ir krosnį močiutės namuose, ant kurios džiūdavo šlapios pirštinės.

Žiemą smagu žingsniuoti gatve ir klausytis po kojomis girgždančio sniego. Žiemą nėra malonesnio garso už tykų sniego kastuvų brazdenimą ankstyvą rytą – tada, kai jaukiai kiūtoji lovoje, o baltas žiemos rytas savo garsais ir šviesomis veržiasi į šiltus namus. Dar smagu žiopsoti į dangų, kai iš jo leidžiasi maži snaigių parašiutai ir nutūpę ant geltonos pirštinės sužimba ir ištirpsta.

Balti šalti šviesūs žiemos vakarai – ypatingi. Miestas tada kitoks. Miškas tada kitoks. Vakar naktį snigo kitaip negu visada. „Geriausias snigimas šiemet“.