Kristina Urbaitytė. Šešėliams

išgirdau visai gražiai: „kaip man patiko ketvirtadienis, kai galų gale atgijo šešėliai“. pasirodė saulė. šiame mieste jau antrukart.

ir tie, kas laukia pavasario, draugiškai pasidalijo į dvi dalis. pirmieji, gulintys ligos lovose skundėsi, jog tie šešėliai kvepia artėjančiomis šalčių patyčiomis, o antrieji ją priėmė kaip pozityvų ženklą – po truputį sniegas taps skysta tešla, kuri mirkys kojas ir atneš dar ne vieną peršalimą. bet netrukus tai tikrai tikrai baigsis ir bus galima džiaugtis vis sausesniais šaligatviais, vis lengvėjančiais batais.

aišku, tai visai neguodžia, kai mama pasakoja, jog pas ją už lango net visi „minus devyniolika“. pakrapščiusi akis, nevykusiai slėpdama nuovargį, patvirtina jog atėjo savaitgalis. prisako ji man: „eik ilsėtis“.

ir tada jau lyg viskas, lyg turėtų būt ramu. lyg ne.

šiandien mirė Vienas Brangiausių Dėstytojų. štai čia gali prasidėti panašūs šešėlių vertinimai. bus tokių, kurie atsimins vien dėl paties atminimo, bus ir kitokių.

daugelis jų pasakos apie pasiekimus, vardys profesionalumo, įvairiapusiškumo, tolerancijos, atvirumo, supratingumo, linksmumo, draugiškumo, nuoširdumo, žingeidumo, paprastumo, fenomenalios atminties... įrodymus.

paieška google.lt pagal pavardę taip pat pažeria įrodymų: „apie 6 tūkst. 990 nuotraukų per 0,29 sekundės.“ 73 m. žmogus, turintis beveik septynis tūkstančius su savo vardu susijusių nuotraukų, – šioje šalyje retas atvejis.

neturi teisės verkti, nes nebuvai artimasis, negedėti – negali. noris prisiminti, šį tą pasakyti apie gerą žmogų, kurį teko sutikti, kur tik neteko sutikti. net „mcdonaldse“, kur, anot jo, labai labai skani skani kava. koks skirtumas, kur jį pamatysi, jei svarbiausia – kalba. apie kiną, foto, televiziją. ir lyg šimtai knygų virš galvos atsiverstų, pradėtų krėsti žodžius galvon.

ryt, apiepiet, su kava iš „,mcdonaldso“ slinksiu vienos seniausių miesto gatvių link.