Ar daugiabutis, kuriame gyvenate, kavamalė, kuria galbūt vis dar malate kavą arba prieskonius prabėgusių Kalėdų sausainiams ir pyragams, sandėliuke dūlantis pirmasis telefono aparatas, vaikystės nuotraukų albumas su „sviestinio popieriaus“ intarpais ir kiti kaidaise įprasti buities ar laisvalaikio rakandai jau verti tapti parodos eksponatais? Nežinau, ką manote Jūs, bet mane tuo įtikino prieš porą metų Nacionalinėje dailės galerijoje demonstruota paroda „Šaltojo karo laikų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970“.
Po tos parodos, pamenu, labai aiškiai supratau, kad daugelis architektūros sprendimų, buities ir kasdienybės rakandų, kuriuos buvau įpratusi vadinti tiesiog „sovietiniais“, iš tiesų yra ne tiek „sovietiniai“, kiek bendri XX a. modernizmui abiejose geležinės uždangos pusėse ir įkūnijantys to laikmečio mąstymą bei nuotaikas.
Tai, kad santykinai skurdžios, labai unifikuotos bei neišvengiamai ideologizuotos, bet tiems laikams itin modernios sovietmečio kasdienybės Baltijos šalyse elementai taip pat verti atskiro eksponavimo, dar kartą patvirtino ir apsilankymas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vykstančioje parodoje „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra."
„Gyva atmintis apie sovietinio laikotarpio Baltijos šalių dailę, dizainą ir architektūrą virsta istorija“, rašoma parodos anotacijoje, kurią įdėmiai perskaičiau jau tik grįžusi iš parodos. Ir koks taiklus tas žodis „virsta“. Penkių ar šešių dešimtmečių senumo daiktai, išradimai ar niekada taip ir neįgyvendintų idėjų bei architektūrinių sprendimų eskizai iš tiesų atrodo tarsi kabantys kažur „tarp“: tarp dar atpažįstamo ir jau istoriško.
Tikiu, kad mano tėvų (dabartinių 50-60-mečių) kartai žiūrėti į tokius eksponatus nėra lengva, o geriausiu atveju nebent juokinga. Nes visa tai dar atrodo neverta parodų salių. Kam gi po stiklu kišti servizą, kurio dalis dar patys naudojame namuose, kam eksponuoti stalus ar kėdes, kuriomis visaip kaip prieš porą dešimtmečių mėginome atsikratyti. Pati pamenu, kaip viena tokią, tiesa sulužusią, tėtis sukapojo gabalais ir sudegino.
O man atrodo, kad tai vis dėlto verta. Susitoti ir įsižiūrėti. Be didelio išankstinio nusistatymo, be neaiškaus ilgesio ar nuoseklios antipatijos, bet taip, kaip žiūrėtume į, tarkime, Austrijos, Britanijos ar Italijos to laikmečio kasdienybę atspindinčios parodos ekspoziciją. Be jokio gailesčio sau ir su mėginimu ne tik prisiminti ir suvokti, kaip gyvenome „tada“, bet ir dar įdėmiau įsižiūrėti į tai, kaip gi gyvename dabar. Laikmečiu, kuris taip pat neišvengiamai palengva virsta istorija.
Ar teko girdėti šiuo metu per radiją dažnai skambančią socialinio reklaminio klipo dainelę „Matom, mes tave matom, kai tu su atšvaitu eini“? Nors pati reklama akies ir ausies pernelyg nedžiugina, vis dėlto važiuojant tamsiu užmiesčio keliu tankiai apgyvendintuose nuosavų namų kvartaluose, man kartais norisi sustabdyti mašiną, prišokti prie žmogaus einančio su atšvaitu ir nuoširdžiai jam padėkoti. Gal net dainelę sudainuoti. Už tai, kad saugo save. Ir mane.
Neretai įsiveliu į ginčus su draugais ir pažįstamais, kurie būdami pėsčiaisiais, piktinasi vairuotojų neatidumu, nedėmesingumu ir netikusia vairavimo kultūra. Taip, negaliu nesutikti, kad problemų yra. Kad dalis vairuotojų vis dar neatidūs, vis dar nervingi „kelių ereliai“, kuriems viršyti greitį mieste – jokia naujiena.
Tačiau mane, kaip vairuotoją, į neviltį varo pėstieji, kurie kartais, regis, visiškai nekreipia dėmesio į savo pačių elgesį ir kultūrą kelyje. Bėgioja per intensyvaus eismo gatves kur papuola. Tamsiu paros metu neapšvietose teritorijose vaikšto be atšvaitų. Esat blogam matomumui, lietui ar šlapdribai išdidžiai eina per perėją net neapsidairę, nes perėja - pėsčiųjų teritorija. Jei užsimanytų, regis, toje perėjoje net prisėstų pailsėti.
Ir kaip jiems, pėstiesiems, paaiškinti, kad tamsiu paros metu jų iš tiesų nesimato. Kaip pasakyti, kad esant šlapiai ar slidžiai kelio dangai, net ir norėdama sustabdyti automobilį prieš perėją, aš galiu nespėti to padaryti. Ne todėl, kad nenoriu, nesugebu ar kelyje esu neatidi. Kaip padėti suprasti, kad iššokus į judraus eismo gatvę sukuriama reali avarinė situacija.
O juk tamsiu paros metu tų pavojų skaičius išauga dar labiau. Ir šiuo atveju, atšvaitas tikrai gali išgelbėti gyvybę. Tai - ne reklaminis šaukinys, tai - pati tikriausia tiesa, kuria turėjau galimybių įsitikinti savo kailiu.
Kai palieku automobilį ir gatvėje tampu nebe vairuotoju, man visiškai nesunku ir negėda dėvėti bent kelis atšvaitus. Kad tik būčiau matoma.
O kaip Tu?
Mačiau du baltus arklius. Vieną tokį purviniau gelsvą, o kitą visai visai baltą. Abu pavasarinėj pievoj, kažkur Anykščių apylinkėse.
Nerimstu ir, matyt, kitaip jau nebus. Tad ir vėl į kelią. Nesvarbu, kad spontaniškai ir ne visai taip, kaip suplanuota. Ir kad daug ilgiau ir daug labiau pavargstant nei tikėjausi. Bet norėjau ir tikrai vertėjo dar kartą važiuoti į tas senokai lankytas vietas.
Taip, Puntukas nušveistas ir švarus guli savo vietoj, Laimės žiburys vis dar šviečia ant literatūros klasiko kapo, Arklio muziejaus teritorija Niūronyse puošiasi naujais pastatais, o kasininkė džiaugiasi, kad jiems lankytojų pastaraisiais metais tikrai netrūksta.
O greta esanti Jono Biliūno tėviškė – tuščia. Gal todėl, kad kiek atokiau nuo kelio, pagalvoju. Troba, dailus, žiedais apsipylęs senas sodas ir buvusių pastatų pamatų akmenys tiesiog traukia pasilikti. Ir pasilieku. Trumpam. Tokiam žaliai mėlynam žvilgsniui į aukštą šulinio svirties remiamą dangų ir pievų tolumą. Būčiau laiminga tokioj vietoj gimusi, pagalvoju.
Ir esu laiminga. Nors gimiau ne tuo metų laiku, kai po pievas dera žvilgsnį ganyti žalumos ieškant. Ir ne ten, kur akys gali sienų nekliudomos žvelgt į tolius. Bet palaimingėju per milimetrą kaskart, kai pavyksta ištrūkti ir išvažiuoti ten, kur visos penkios juslės gauna darbo, o pati nepaliauji gaudyti savęs besistebėdama, dairydamasi, ieškodama. Nes žvilgsnis nebeatsirenkia į tą patį vaizdą, ausis nebegirdi to paties garso, o kūnas pagaliau vėl jaučia malonią saulės šilumą. Nes per žiemą lauktas ten pagaliau tampa esančiu čia.
Vaizdas pro mašinos langą hipnotizuoja, nuovargis migdo, bet tie arkliai. Tie du baltieji... Jie vėl įjungia jusles ir vaizduotę. Ir vasara tik prasideda...
Penktadienio vakaras. Ištuštėjęs Vilnius. Vis gi šventės. Susitariame susitikti prie Neries esančioje stovėjimo aikštelėje. Veiksmas, sako, prasidės septintą. Tačiau dar prieš penkias sulaukiu telefono skambučio, kad netrukus išvyksime. Keista, svarstau mintyse, ką gi mes veiksime tas dvi valandas. Bet daug laiko mintijimui neturiu. Sėdu į mašiną ir pamažu suprantu, kad prasideda nuotykis.
Plačios akys įdėmiai seka, kaip senoje Hondoje įsikuria tikras kompiuteriais, nešiojamu internetu, GPS, racijomis, žibintuvėliais, šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir kitais būtinais priedais apsirūpinęs būrelis, vis pasitikrinantis, ar kas nors budės „štabe“. Budės. Ir padės, jei jau nebežinosime, ko griebtis.
Galvoje daugybė klausimų: kokios vis dėlto bus užduotys, kur reikės vykti, kaip atpažinti kodą. O kaip prisimontuoti tą modernią raciją? Palengva aiškėja, kaip viskas veikia, bet būtent manosios racijos ausinė atsisako perduoti garsą. Mane girdi puikiai, o aš negirdžiu nieko... Gaila. Bet dar ne viskas prarasta. Keletas miklių rankų judesių ir jau girdžiu komandos bičiuliu šnabždesį savo ausyje.
Dar valanda iki starto, o mes jau daugiau mažiau pasiruošę gurkšnojam kavą vienoje iš vėstančio Vilniaus degalinių. Sako taip būna retai. Aš nežinau. Aš tik įdėmiai klausau ir daug klausinėju. Svarbu nepažeisti Kelių eismo taisyklių, atidžiai stebėti ir klausytis kitų komandų, o dar svarbiau patiems nerėkauti. Kitus klaidinti griežtai draudžiama. Žodžiu, fair play...
Tačiau vos prasidėjus žaidimui tampa aišku, kad visų svarbiausia čia – šaltas protas ir loginis mąstymas. Rebusai, galvosūkiai, šarados, labirintai, matematinės matricos – štai kur slypi tikrieji atsakymai ir kodai. Ne taip jau sudėtinga sudėlioti ant moliūgo sėklų skiemenims išrašytą Puškino eilėraščio eilutę ir susivokti, kur toliau pakryps mūsų kelias. Na bet šiaurės rytus nuo šiaurės vakarų skirti būtų visai neblogai. Tikrai būtume sutaupę laiko...
Ir taip beveik penkias valandas, per kurias nespėji net pagalvoti apie tai, kad gal vėsu ar šlapia, kad jau vėlus vakaras, o tavo kolegos laksto po gūdžius miškus ieškodami „kodo“. O miestas staiga tampa pilnas „ženklintų“ mašinų, kurių anksčiau net nepastebėdavai. Et, mano racijos ausinė nebeveikia. Nebepadeda nei miklūs pirštų judesiai. Lieku „be ryšio“. Nėra smagu, bet nieko, prisitaikysim.
Žaidimą baigiame dar prieš vidurnaktį. Senbuviai sako, kad anksti kaip reta. Aš nežinau. Jau nebeklausinėju. Nutylu ir klausausi. Ką tik vykusių nuotykių istorijos pamažu virstančios bendra patirtim.
Jau kokią savaitę besikamuodama, kaip viską suspėti, ir nepamesti galvos, o svarbiausia nepamiršti aplink esančių ir visai neįkyriai apie save primenančių artimųjų, galvoje nešiojuosi dar vieną mintį: kaip iliustruoti šį metų laiką. Kokia nuotrauka jį geriausiai reprezentuotų?
Tam tikra prasme, tai labai praktinis klausimas, nes prižiūrėdama mūsų dienraščio skiltį socialiniame tinkle Facebook, dėlioju ten ne tik nuorodas, naujienas, užklausimus mūsų skaitytojams ir gerbėjams, bet ir vaizdelius. Kartais pagal savo nuotaiką, kartais pagal dienos aktualijas, o kartais tiesiog pagal orą...
Įkyriai persekioja mintis, kad geriausia iliustracija - lietus. Tačiau ne tas, kuris nulijo spalvingą ir šiltą spalį. Ne tas, kuris mus plovė ir gaivino įkaitusios vasaros dienomis. Ne tas, kuris suteikdavo kvapą pavasario rytams. Šis kažkoks kitoks. Nors ir sunkoka, bet norisi tikėti, kad ir lapkričio lietus – gražus. Na ar bent jau savotiškai jaukus.
Aš tiesiog dar neradau jam tinkamos iliustracijos.
Kažkas pasikeitė. Nepaliauju stebėtis, kaip taip nuobodžiai gyvenant, laikas šitokiais tempais lekia pro šalį. Juk turėtų būti atvirkščiai. Mirštant ir nuobodulio viskas turėtų tapti neapsakomai lėta: minutės tapti valandomis, valandos dienomis, o dienos - metais.
Tačiau viskas vyksta kažkaip kitaip. Taip greitai, kad dažniausiai net nespėji pajusti, kad nuobodžiauji, nespėji susivokti, kad tos pačios miesto trajektorijos ir veidai, darbai bei renginiai, besisukantys kaleidoskopu, tėra kitas nuobodulio veidas. Tiksliau - nuobodulio šypsena. Groteskiška ir gasdinanti. Niekio veidas. Juk dar M.Heideggeris rašė, kad baimė ir nuobodulys – patirtys mums atveriančios niekį, kuris esąs būties pagrindas...
Ir veikla jau bejėgė iš tokio nuobodulio ištraukti. Kuo daugiau veiklos – tuo platesnė tampa toji šypsena, sykiais grasinanti tiesiog praryti. Tik dar didesnis tempas ir dar didesnis nuobodulys bei dar greičiau slystantis laikas. Regis vienintelė išeitis – sustoti ir įdėmiai įsižiūrėti į tą veidą. Be šypsenos.
Su tikru ir deramu rimtumu ir atidumu tyrinėti akių spalvą, raukšles, plaukus. Išmokti bruožus mintinai, prisijaukinti taip, kad galėtum jį atpažinti kavinėje prie staliuko, prisėdusį ant suoliuko ar žengiantį šalia lapkričio miesto gatvėmis. Turbūt jis niekada netaps savas, bet gal nebeliks ir noro bėgti ir gelbėtis.
Kartojuos, bet patirtis išties yra labai keistas dalykas. Jos nesuklastosi, bet ir nepakartosi, iš jos kartais net pasimokyti nieko negali. Gali tik mėginti užčiuopti, sugauti, neiššvaistyti ir nenurašyti į neva nereikalingos patirties savartyną. Todėl ir vėl plačiai atmerktomis akimis telieka fiksuoti.
Šįkart rūką, kartais minkštą kaip šiandien, o kartais tokį žvarbų orą, smulkius saulės prošvaisčius, ankstyvus šviesų atspindžius drėgnose gatvėse, praeivius, jau beveik vidurdienį virstančius pilkais šešėliais. Toks miesto veidas šią minutę, su nuoboduliu už parankės.
Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu darbo reikalais ne taip ir dažnai kur tenka išvažiuoti. Kur kas dažniau diena iš dienos lieku redakcijoje prie kompiuterio ir nuosekliai mirkstu virtualybėje. Šiaip, žinoma, po Lietuvą keliauti, važinėti, pažinti, labai mėgstu ir tikrai nesu iš tų, kurie sako, kad čia nėra ką veikti, į ką pažiūrėti ar net atrasti. Toli gražu, mielieji.
Apstu čia ir gamtos grožio, ir žmogaus rankų kūrinių, savo istorijas bylojančių. Bet savo pastarųjų įrašų leitmotyvo aš niekaip negaliu atsikratyti. Gražiausia, svarbiausia ir nuostabiausia, ką randu – žmonės. Tik jie gyvai pasakoja istorijas, tik jie leidžia prisiliesti prie dalykų, kurių nepažįsti, išgirsti tai, ko negirdėjai, susimąstyti apie tai, kas atrodo savaime suprantama. Žinoma, kažką panašaus turbūt galima pasakyti ir apie mėginimą pasitelkus fantaziją ir žinias savitas istorijas „išskaityti“ iš objektų ir vietų, iš statinių ir gamtos stebuklų, bet nieko negaliu padaryti, man geriau tris skirtingų žmonių istorijas išgirsti, nei triskart aplink pasakojamą objektą apeiti.
Taigi būtent noro susitikti, išgirsti ir įsiklausyti vedamas Bernardinai.lt „desantas“ antradienį lankėsi Suvalkijoje, Gižuose, pas gižiečius.
Savomis rankomis per daugelį metų sutvarkyta, apsodinta ir išpuoselėta Vido Radzevičiaus sodyba, ir pats Vidas, kuris, kaip sako, jau daug metų niekuo kitu ir nesidomi, jam tik gėlės, augalai, medžiai galvoj. O smagiausia, sako Vidas, kad grožis užkrečia, kituose pažadina norą keistis, aplinką gražinti.
O kur dar padidėjusi ir, sako, kur kas šiltesnė Gižų biblioteka ir jos kuklioji bibliotekininkė Nijolė didžiai sunerimusi, kad vaikai nebeskaito tiek kiek anksčiau, o daug daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio. O kai kažkas labai rūpi, tai ir randa būdų, kaip juos nuo „tos dėžės“ atitraukti, kuo užimti. Visus vaikus ir senjorus pažįstanti aktyvi moteris sakosi negalinti į savo darbą žiūrėti formaliai: „Kas gi čia būtų, jei aš tik atsainiai knygas ar laikraščius išdavinėčiau.“
„Nežinau paslapties, kaip čia yra, kad bendruomenė buriasi, kad norim vienas kitam padėti, pagelbėti“, – sako Onutė Maksvytienė. Bet pamažu iš pokalbio toji paslaptis ima aiškėti: su meile žiūrėti į savo kasdienį darbą ir su didžiule atsakomybe į greta esantįjį. Nesiskųsti, nedejuoti, o dirbti ir nepasiduoti, kai kokios liūdnesnės mintys užklumpa. Gal ir paprastai skamba, bet tikrai nėra paprasta.
Bala žino, gal ir nereikia važiuoti kelis šimtus kilometrų tam, kad dar kartą sau šiuos dalykus primintum. Bet tos kelios valandos kelio gal kartais ir reikalingos, kad pats išsiplėštum iš kasdienybės, kad įsiklausytum ir dar kartą išgirstum, jog kasdienybė ir kasdienis buvimas nėra banalus. Jei tik nori, jei supranti, kad visada gali kitam duoti daugiau, nei jis paprašo.
O dabar dar kartą klausom, žiūrim, dėliojam tai, ką išgirdom, pamatėm ir užfiksavom, tam, kad, mieli skaitytojai, tuo netrukus pasidalytume su Jumis.
(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)
Ir kaip čia geriau pasakyti. Taip, kad nesikartotum ir nesubanalintum. Tik dar kartą užfiksuotum. Patirtį, jausmą, vaizdus, buvimą. Ir vasarą.
Gal kalbėti apie objektus ir vietas? Senus, apleistus dvarus užkaltais langais ir užėlusiais takais. O gal dvarus, kuriuose jau nei langų, nei durų, nei takų. Tik mūro likučiai, plytų skeveldros ir kiti radiniai, įžiebiantys draugiškus ginčus tarp bendrakeleivių archeologų. Vaizduotę nemažiau kursto ir netokie didingi, veikiau priešingai – visai kuklūs savo apimtimi ir paskirtimi mediniai gatvinio kaimo namai, klėtys. O kur dar tos keistos kapinaitės Lietuvos, o žvilgsnį išskleidus ir visos ES, paribyje. Kaimai, namai, daiktai, kurie lyg atsitiktinai pasipainioję kelyje ir papasakoję savo istoriją akimirkai tampa vaizduotės atskaitos tašku.
O gal verčiau kalbėti apie žmones? Bendrakeleivius, kuriančius bendra-būtį. Nors iš tiesų, tik nakvojančius bendrabutyje. Gal tik tą savaitgalį. Gal tik toje keistoje ir net kiek šiurpioje erdvėje, į kurią vėliau sugrįžus pusiau juokais ištariama „jaučiuosi kaip namuose“, įsikuria kažkas bendra. Erdvės prisijaukinamos, kaip ir žmonės, kurie paradoksaliai atmintyje bent jau man išlieka ilgiau, nei vaizdai, objektai ir vietos. Girdėjau sakant: „ Žmonės pamirš, ką tu sakei, jie pamirš ir tai, ką padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip privertei juos jaustis“.
Ir veikiausiai būtent todėl labiausiai norisi fiksuoti jausmus ir patirtį. Tai, kas mažiausiai pagaunama ir apčiuopiama, bet visiškai tikra. Patirties nesuklastosi, kaip ir juoko, žvilgsnio. Tikro, nes jokiai vaidybai paprasčiausiai neužtektų jėgų.
Taip befiksuodama vis iš naujo, o šią vasarą kaip niekad dažnai, atrandu jau senokai išgirstą ir vėliau patirtimi sustiprintą tiesą, kad pirmi dalykai yra pirmiausia. Nes akimirka, kai visų svarbiausias tampa klausimas, kaip į tą mažą keptuvę sutalpinti septynių žmonių vakarienę, kur rasti palapinę, kai tavoji kiaurai permirkusi upės vandenyje, ar kada pagaliau sustos kokia nors pakeleivinga mašina, yra vertingesnė už tūkstančius teorinių ir praktinių pamokų ir žinių. Nes kiekvieną kartą tai vis tiek nutinka kitaip.
(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)
Pastaruoju metu neapleidžia jausmas, kad nepaisant to, jog nuolat girdžiu, kad ir vėl tapau liūdnojo vaizdo riteriu, dar niekada negyvenau geriau. Žinau, puikiai žinau, kaip rizikinga tarti tokius žodžius. Net neabejoju, kad kada nors kils didelė pagunda juos tiesiog atsiimti. O gal kas nors sakys, kad ištarus, įžodinus, visas tokio buvimo stebuklas dingsta. Gal. Bet man yra truputį kitaip. Jei neįžodinsiu, neiščiauškėsiu, nepagausiu žodžiu – žinau, jog visa tai tiesiog išnyks. Todėl fiksuoju....
Naujas vietas ir naujus veidus. Žmones, atveriančius dar neregėtus horizontus. Keistus autobusus ir netikėtas pažintis. Senus gerus draugus naujuose kontekstuose. Klaidžius molėtus kelius ir dainas po pilnatim. Niekuo nepamatuojamą ir neįkainojamą bendrystės jausmą. Netikėtas dovanas, gražius žodžius ir naujas galimybes. Akimirkas, kurios taip pripildo, kad net išsprogdina.
Iš viso to giliai viduje atgimsta senokai pamirštas jausmas, kad esi ne tuščias, neišbaigtas ir skylėtas, bet pilnas. Ir dar nuostabiau, kai supranti, kad toji pilnatvė – ne iš tavęs. Pilnatvė, kaip malonė, kurią gauni, nes kažkada nedrąsiai to prašei ir jau net spėjai apie tai pamiršti.
Esu viena iš tų, kuriems kasmetinis „Kino pavasaris“ - didžiulė šventė. Negaliu dalintis prisiminimais iš pačių pirmųjų festivalių, bet iš paskutinių dešimties likę daug šiltų prisiminimų apie geriausius kada nors kino teatre matytus filmus. Ir apskritai tokius filmus, kurie paskui patenka į visokius mintyse sudaromus dešimtukus ar must see sąrašus. Prisiminimų apie filmus vietoj paskaitų, apie trijų keturių filmų peržiūras viena po kitos. Žodžiu, kažkur giliai pasąmonėj taip ir įsėdę, kad pavasaris = „Kino pavasaris“
Jau buvau bepradedanti galvoti, kad šiemet pavasaris apskritai neateis, o dėl užimtumo ir užsisiukimo bei rūpesčių kino šventė tiesiog praplauks pro šoną, jog atmintyje liks įrašas apie tai, kad 2010 m. ten taip ir nesudalyvavau. Ačiū mamai, kad taip nenutiko. M.Haneke "Baltas kaspinas" bei dar keli kur kas mažiau įspūdingi filmai nepaliks juodos skylės atminty. Gal net priešingai. 2010 m. pavasaris bus perrištas baltu kaspinu.
Filmas apie blogio prigimtį ir genezę, apie visuomenę, kurioje blogis ne kyla, o, regis, visada jau yra čia, net jei plika akimi juodai baltame ekrane jo ir nesimato. Jis ne gimsta, ne susiformuoja, jis - yra. Ir pasirodo, duoda apie save žinoti. Vaikiškai nekaltu pavidalu. Puritoniška, normų, iškreiptų galios santykių ir nerašytų taisyklių pilna visuomenė negali apsaugoti savęs nuo savęs pačios. Viskas, kas galima - tik užsimerkti ir naiviai tikėtis (?), kad tai baigsis. Tačiau viskas atrodo yra atvirkščiai - iškreipti santykiai iškreipia viską ir nieko nepabaigia.
„Manau, kad turiu papasakoti keistus įvykius, kurie nutiko mūsų kaime. Galbūt jie padės paaiškinti kai kuriuos dalykus, kurie dėjosi mūsų šalyje,“ - sako mokytojo balsas už kadro pačioje filmo pradžioje. Filmo pabaigoje sužinome, kad visa tai, ką matėme - Pirmojo pasaulinio karo išvakarės. Vokietija. Kurioje vos po kelių dešimtmečių baisiausiomis formomis suklesti nacizmas. Jo pasekėjais, vadovaujantis filmo logika, tampa tie jau blogį patyrę ir patys išbandę vaikai...
„Kiek pamenu, tai prasidėjo..." - skamba lyg pasakos pradžia. M.Haneke filmo atveju - tai žiaurumo pasaka be moralo, be pabaigos ir vis dar esanti taip arti kiekvieno iš mūsų.
Su pavasariu:)
