Pastebėjau, kad vos tik pasakau, kad štai lapkričio viduryje ėmiau ir pradėjau atostogauti, žmonės nustemba. Ir dažniausiai perklausia dviejų dalykų: ar vis dar tebeturiu darbą (ačiū Dievui vis dar turiu) ir ar manęs neužpuolė kokios nors gyvūniškos ar gyvuliškos kilmės gripo atmaina (na tos tikros ar tariamos gripą sukeliančios „kiaulės“ kriuksėjimą girdėjau tik tolumoj).

Tokia reakcija veikiausiai natūrali, nes atostogos iš karto asocijuojasi su saule, jūra, kalnais, draugais ar kelionėmis. O gal su ramiu poilsiu prie upės ar ežero, kur nors miške ar kaime. Kaip ten bebūtų, mažai kam jos asocijuojasi su lapkričio mėnesiu Vilniuje.

O aš atostogauju būtent taip. Neišskridusi niekur kur šilta ar bent jau šilčiau, nesusiplanavusi jokių įspūdingų vietinių iškylų ar svarbių susitikimų leidžiu dienas Vilniuje. Ramia sąžine ir širdimi nespirgėdama, kad jau tuoj tuoj teks lėkti atgal į redakciją, trinu kėdes VU auditorijose, palengva ne akis į žemę nudelbus, bet priešingai plačiai jas atvėrus sliūkinu senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis, skiriu pasimatymus ir į juos ateinu ne vėluodama ir uždususi nuo skubėjimo, bet vos vos per anksti, kad spėčiau „įsikomfortinti“. Vakaroju su knyga (tai kas, kad vis dar ne grožine. Ateis laikas ir joms, šventai tuo tikiu), nes žinau, kad galėsiu įsimiegoti kiek širdis geidžia.

Paradoksalu, bet man smagu, kai atostogos vyksta toje pačioje erdvėje, kur ir kasdienis mano gyvenimas. Gera, kai iš kasdienybės erdvių gali ne ištrūkti, pabėgti ir išsiplėšti (kas taip pat labai smagu ir prasminga), bet tarsi iš naujo prisiliesti prie to, ką kasdien veiki, (pa)tiri, (pra)eini ir visa tai pamatyti kitomis akimis. Ir rudens rutina ima atrodyti visai ne rutiniškai.

P.S. Beje, labai panašiu metu atostogavau ir pernai. Taip pat Lietuvoj, taip pat Vilniuj. Ir tos keistos atostogos man liko vienu gražiausių darganoto rudens prisiminimų...