Lina Valantiejūtė. Fiksuoju
Pastaruoju metu neapleidžia jausmas, kad nepaisant to, jog nuolat girdžiu, kad ir vėl tapau liūdnojo vaizdo riteriu, dar niekada negyvenau geriau. Žinau, puikiai žinau, kaip rizikinga tarti tokius žodžius. Net neabejoju, kad kada nors kils didelė pagunda juos tiesiog atsiimti. O gal kas nors sakys, kad ištarus, įžodinus, visas tokio buvimo stebuklas dingsta. Gal. Bet man yra truputį kitaip. Jei neįžodinsiu, neiščiauškėsiu, nepagausiu žodžiu – žinau, jog visa tai tiesiog išnyks. Todėl fiksuoju....
Naujas vietas ir naujus veidus. Žmones, atveriančius dar neregėtus horizontus. Keistus autobusus ir netikėtas pažintis. Senus gerus draugus naujuose kontekstuose. Klaidžius molėtus kelius ir dainas po pilnatim. Niekuo nepamatuojamą ir neįkainojamą bendrystės jausmą. Netikėtas dovanas, gražius žodžius ir naujas galimybes. Akimirkas, kurios taip pripildo, kad net išsprogdina.
Iš viso to giliai viduje atgimsta senokai pamirštas jausmas, kad esi ne tuščias, neišbaigtas ir skylėtas, bet pilnas. Ir dar nuostabiau, kai supranti, kad toji pilnatvė – ne iš tavęs. Pilnatvė, kaip malonė, kurią gauni, nes kažkada nedrąsiai to prašei ir jau net spėjai apie tai pamiršti.
Pasiryzau dar karta pabandyti atrasti lietuviskos spaudos, kuria butu imanoma skaityti. Pora kartu bandziau skaitineti " Lietuvos Ryta", pasidare bloga, ir ilgam praejo noras eksperimentuoti. "Bernardinus" vakar perzvelgiau pirma karta ir labai apsidziaugiau radusi puikia lietuviu kalba parasytu idomiu straipsniu. Ta proga nutariau susipazinti su "Bernardinu zmonemis". Labiausiai patiko Linos Valantiejutes straipsnelis - stilius, mintys, uzkreciama jaunatviska energija. Lauksiu ateity daugiau Linos rasiniu. Aciu.