Lina Valantiejūtė. Fiksuoju

Pastaruoju metu neapleidžia jausmas, kad nepaisant to, jog nuolat girdžiu, kad ir vėl tapau liūdnojo vaizdo riteriu, dar niekada negyvenau geriau. Žinau, puikiai žinau, kaip rizikinga tarti tokius žodžius. Net neabejoju, kad kada nors kils didelė pagunda juos tiesiog atsiimti. O gal kas nors sakys, kad ištarus, įžodinus, visas tokio buvimo stebuklas dingsta. Gal. Bet man yra truputį kitaip. Jei neįžodinsiu, neiščiauškėsiu, nepagausiu žodžiu – žinau, jog visa tai tiesiog išnyks. Todėl fiksuoju....

Naujas vietas ir naujus veidus. Žmones, atveriančius dar neregėtus horizontus. Keistus autobusus ir netikėtas pažintis. Senus gerus draugus naujuose kontekstuose. Klaidžius molėtus kelius ir dainas po pilnatim. Niekuo nepamatuojamą ir neįkainojamą bendrystės jausmą. Netikėtas dovanas, gražius žodžius ir naujas galimybes. Akimirkas, kurios taip pripildo, kad net išsprogdina.

Iš viso to giliai viduje atgimsta senokai pamirštas jausmas, kad esi ne tuščias, neišbaigtas ir skylėtas, bet pilnas. Ir dar nuostabiau, kai supranti, kad toji pilnatvė – ne iš tavęs. Pilnatvė, kaip malonė, kurią gauni, nes kažkada nedrąsiai to prašei ir jau net spėjai apie tai pamiršti.