Lina Valantiejūtė. Fiksuoju II

Ir kaip čia geriau pasakyti. Taip, kad nesikartotum ir nesubanalintum. Tik dar kartą užfiksuotum. Patirtį, jausmą, vaizdus, buvimą. Ir vasarą.

Gal kalbėti apie objektus ir vietas? Senus, apleistus dvarus užkaltais langais ir užėlusiais takais. O gal dvarus, kuriuose jau nei langų, nei durų, nei takų. Tik mūro likučiai, plytų skeveldros ir kiti radiniai, įžiebiantys draugiškus ginčus tarp bendrakeleivių archeologų. Vaizduotę nemažiau kursto ir netokie didingi, veikiau priešingai – visai kuklūs savo apimtimi ir paskirtimi mediniai gatvinio kaimo namai, klėtys. O kur dar tos keistos kapinaitės Lietuvos, o žvilgsnį išskleidus ir visos ES, paribyje. Kaimai, namai, daiktai, kurie lyg atsitiktinai pasipainioję kelyje ir papasakoję savo istoriją akimirkai tampa vaizduotės atskaitos tašku.

O gal verčiau kalbėti apie žmones? Bendrakeleivius, kuriančius bendra-būtį. Nors iš tiesų, tik nakvojančius bendrabutyje. Gal tik tą savaitgalį. Gal tik toje keistoje ir net kiek šiurpioje erdvėje, į kurią vėliau sugrįžus pusiau juokais ištariama „jaučiuosi kaip namuose“, įsikuria kažkas bendra. Erdvės prisijaukinamos, kaip ir žmonės, kurie paradoksaliai atmintyje bent jau man išlieka ilgiau, nei vaizdai, objektai ir vietos. Girdėjau sakant: „ Žmonės pamirš, ką tu sakei, jie pamirš ir tai, ką padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip privertei juos jaustis“.

Ir veikiausiai būtent todėl labiausiai norisi fiksuoti jausmus ir patirtį. Tai, kas mažiausiai pagaunama ir apčiuopiama, bet visiškai tikra. Patirties nesuklastosi, kaip ir juoko, žvilgsnio. Tikro, nes jokiai vaidybai paprasčiausiai neužtektų jėgų.

Taip befiksuodama vis iš naujo, o šią vasarą kaip niekad dažnai, atrandu jau senokai išgirstą ir vėliau patirtimi sustiprintą tiesą, kad pirmi dalykai yra pirmiausia. Nes akimirka, kai visų svarbiausias tampa klausimas, kaip į tą mažą keptuvę sutalpinti septynių žmonių vakarienę, kur rasti palapinę, kai tavoji kiaurai permirkusi upės vandenyje, ar kada pagaliau sustos kokia nors pakeleivinga mašina, yra vertingesnė už tūkstančius teorinių ir praktinių pamokų ir žinių. Nes kiekvieną kartą tai vis tiek nutinka kitaip.

(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)