Lina Valantiejūtė. Mačiau du baltus arklius

Mačiau du baltus arklius. Vieną tokį purviniau gelsvą, o kitą visai visai baltą. Abu pavasarinėj pievoj, kažkur Anykščių apylinkėse.

Nerimstu ir, matyt, kitaip jau nebus. Tad ir vėl į kelią. Nesvarbu, kad spontaniškai ir ne visai taip, kaip suplanuota. Ir kad daug ilgiau ir daug labiau pavargstant nei tikėjausi. Bet norėjau ir tikrai vertėjo dar kartą važiuoti į tas senokai lankytas vietas.

Taip, Puntukas nušveistas ir švarus guli savo vietoj, Laimės žiburys vis dar šviečia ant literatūros klasiko kapo, Arklio muziejaus teritorija Niūronyse puošiasi naujais pastatais, o kasininkė džiaugiasi, kad jiems lankytojų pastaraisiais metais tikrai netrūksta.

O greta esanti Jono Biliūno tėviškė – tuščia. Gal todėl, kad kiek atokiau nuo kelio, pagalvoju. Troba, dailus, žiedais apsipylęs senas sodas ir buvusių pastatų pamatų akmenys tiesiog traukia pasilikti. Ir pasilieku. Trumpam. Tokiam žaliai mėlynam žvilgsniui į aukštą šulinio svirties remiamą dangų ir pievų tolumą. Būčiau laiminga tokioj vietoj gimusi, pagalvoju.

Ir esu laiminga. Nors gimiau ne tuo metų laiku, kai po pievas dera žvilgsnį ganyti žalumos ieškant. Ir ne ten, kur akys gali sienų nekliudomos žvelgt į tolius. Bet palaimingėju per milimetrą kaskart, kai pavyksta ištrūkti ir išvažiuoti ten, kur visos penkios juslės gauna darbo, o pati nepaliauji gaudyti savęs besistebėdama, dairydamasi, ieškodama. Nes žvilgsnis nebeatsirenkia į tą patį vaizdą, ausis nebegirdi to paties garso, o kūnas pagaliau vėl jaučia malonią saulės šilumą. Nes per žiemą lauktas ten pagaliau tampa esančiu čia.

Vaizdas pro mašinos langą hipnotizuoja, nuovargis migdo, bet tie arkliai. Tie du baltieji... Jie vėl įjungia jusles ir vaizduotę. Ir vasara tik prasideda...