Lina Valantiejūtė. Paroda NDG: tarp dar atpažįstamo ir jau istoriško

Ar daugiabutis, kuriame gyvenate, kavamalė, kuria galbūt vis dar malate kavą arba prieskonius prabėgusių Kalėdų sausainiams ir pyragams, sandėliuke dūlantis pirmasis telefono aparatas, vaikystės nuotraukų albumas su „sviestinio popieriaus“ intarpais ir kiti kaidaise įprasti buities ar laisvalaikio rakandai jau verti tapti parodos eksponatais? Nežinau, ką manote Jūs, bet mane tuo įtikino prieš porą metų Nacionalinėje dailės galerijoje demonstruota paroda „Šaltojo karo laikų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970“. 

Po tos parodos, pamenu, labai aiškiai supratau, kad daugelis architektūros sprendimų, buities ir kasdienybės rakandų, kuriuos buvau įpratusi vadinti tiesiog „sovietiniais“, iš tiesų yra ne tiek „sovietiniai“, kiek bendri XX a. modernizmui abiejose geležinės uždangos pusėse ir įkūnijantys to laikmečio mąstymą bei nuotaikas.

Tai, kad santykinai skurdžios, labai unifikuotos bei neišvengiamai ideologizuotos, bet tiems laikams itin modernios sovietmečio kasdienybės Baltijos šalyse elementai taip pat verti atskiro eksponavimo, dar kartą patvirtino ir apsilankymas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vykstančioje parodoje „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra."

„Gyva atmintis apie sovietinio laikotarpio Baltijos šalių dailę, dizainą ir architektūrą virsta istorija“, rašoma parodos anotacijoje, kurią įdėmiai perskaičiau jau tik grįžusi iš parodos. Ir koks taiklus tas žodis „virsta“. Penkių ar šešių dešimtmečių senumo daiktai, išradimai ar niekada taip ir neįgyvendintų idėjų bei architektūrinių sprendimų eskizai iš tiesų atrodo tarsi kabantys kažur „tarp“: tarp dar atpažįstamo ir jau istoriško.

Tikiu, kad mano tėvų (dabartinių 50-60-mečių) kartai žiūrėti į tokius eksponatus nėra lengva, o geriausiu atveju nebent juokinga. Nes visa tai dar atrodo neverta parodų salių. Kam gi po stiklu kišti servizą, kurio dalis dar patys naudojame namuose, kam eksponuoti stalus ar kėdes, kuriomis visaip kaip prieš porą dešimtmečių mėginome atsikratyti. Pati pamenu, kaip viena tokią, tiesa sulužusią, tėtis sukapojo gabalais ir sudegino.

O man atrodo, kad tai vis dėlto verta. Susitoti ir įsižiūrėti. Be didelio išankstinio nusistatymo, be neaiškaus ilgesio ar nuoseklios antipatijos, bet taip, kaip žiūrėtume į, tarkime, Austrijos, Britanijos ar Italijos to laikmečio kasdienybę atspindinčios parodos ekspoziciją. Be jokio gailesčio sau ir su mėginimu ne tik prisiminti ir suvokti, kaip gyvenome „tada“, bet ir dar įdėmiau įsižiūrėti į tai, kaip gi gyvename dabar. Laikmečiu, kuris taip pat neišvengiamai palengva virsta istorija.