Lina Valantiejūtė. Pavasaris, perrištas baltu kaspinu
Esu viena iš tų, kuriems kasmetinis „Kino pavasaris“ - didžiulė šventė. Negaliu dalintis prisiminimais iš pačių pirmųjų festivalių, bet iš paskutinių dešimties likę daug šiltų prisiminimų apie geriausius kada nors kino teatre matytus filmus. Ir apskritai tokius filmus, kurie paskui patenka į visokius mintyse sudaromus dešimtukus ar must see sąrašus. Prisiminimų apie filmus vietoj paskaitų, apie trijų keturių filmų peržiūras viena po kitos. Žodžiu, kažkur giliai pasąmonėj taip ir įsėdę, kad pavasaris = „Kino pavasaris“
Jau buvau bepradedanti galvoti, kad šiemet pavasaris apskritai neateis, o dėl užimtumo ir užsisiukimo bei rūpesčių kino šventė tiesiog praplauks pro šoną, jog atmintyje liks įrašas apie tai, kad 2010 m. ten taip ir nesudalyvavau. Ačiū mamai, kad taip nenutiko. M.Haneke "Baltas kaspinas" bei dar keli kur kas mažiau įspūdingi filmai nepaliks juodos skylės atminty. Gal net priešingai. 2010 m. pavasaris bus perrištas baltu kaspinu.
Filmas apie blogio prigimtį ir genezę, apie visuomenę, kurioje blogis ne kyla, o, regis, visada jau yra čia, net jei plika akimi juodai baltame ekrane jo ir nesimato. Jis ne gimsta, ne susiformuoja, jis - yra. Ir pasirodo, duoda apie save žinoti. Vaikiškai nekaltu pavidalu. Puritoniška, normų, iškreiptų galios santykių ir nerašytų taisyklių pilna visuomenė negali apsaugoti savęs nuo savęs pačios. Viskas, kas galima - tik užsimerkti ir naiviai tikėtis (?), kad tai baigsis. Tačiau viskas atrodo yra atvirkščiai - iškreipti santykiai iškreipia viską ir nieko nepabaigia.
„Manau, kad turiu papasakoti keistus įvykius, kurie nutiko mūsų kaime. Galbūt jie padės paaiškinti kai kuriuos dalykus, kurie dėjosi mūsų šalyje,“ - sako mokytojo balsas už kadro pačioje filmo pradžioje. Filmo pabaigoje sužinome, kad visa tai, ką matėme - Pirmojo pasaulinio karo išvakarės. Vokietija. Kurioje vos po kelių dešimtmečių baisiausiomis formomis suklesti nacizmas. Jo pasekėjais, vadovaujantis filmo logika, tampa tie jau blogį patyrę ir patys išbandę vaikai...
„Kiek pamenu, tai prasidėjo..." - skamba lyg pasakos pradžia. M.Haneke filmo atveju - tai žiaurumo pasaka be moralo, be pabaigos ir vis dar esanti taip arti kiekvieno iš mūsų.
Su pavasariu:)
