Lina Valantiejūtė. Rasti kodą. Iššifruoti patirtį

Penktadienio vakaras. Ištuštėjęs Vilnius. Vis gi šventės. Susitariame susitikti prie Neries esančioje stovėjimo aikštelėje. Veiksmas, sako, prasidės septintą. Tačiau dar prieš penkias sulaukiu telefono skambučio, kad netrukus išvyksime. Keista, svarstau mintyse, ką gi mes veiksime tas dvi valandas. Bet daug laiko mintijimui neturiu. Sėdu į mašiną ir pamažu suprantu, kad prasideda nuotykis.

Plačios akys įdėmiai seka, kaip senoje Hondoje įsikuria tikras kompiuteriais, nešiojamu internetu, GPS, racijomis, žibintuvėliais, šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir kitais būtinais priedais apsirūpinęs būrelis, vis pasitikrinantis, ar kas nors budės „štabe“. Budės. Ir padės, jei jau nebežinosime, ko griebtis.

Galvoje daugybė klausimų: kokios vis dėlto bus užduotys, kur reikės vykti, kaip atpažinti kodą. O kaip prisimontuoti tą modernią raciją? Palengva aiškėja, kaip viskas veikia, bet būtent manosios racijos ausinė atsisako perduoti garsą. Mane girdi puikiai, o aš negirdžiu nieko... Gaila. Bet dar ne viskas prarasta. Keletas miklių rankų judesių ir jau girdžiu komandos bičiuliu šnabždesį savo ausyje.

Dar valanda iki starto, o mes jau daugiau mažiau pasiruošę gurkšnojam kavą vienoje iš vėstančio Vilniaus degalinių. Sako taip būna retai. Aš nežinau. Aš tik įdėmiai klausau ir daug klausinėju. Svarbu nepažeisti Kelių eismo taisyklių, atidžiai stebėti ir klausytis kitų komandų, o dar svarbiau patiems nerėkauti. Kitus klaidinti griežtai draudžiama. Žodžiu, fair play...

Tačiau vos prasidėjus žaidimui tampa aišku, kad visų svarbiausia čia – šaltas protas ir loginis mąstymas. Rebusai, galvosūkiai, šarados, labirintai, matematinės matricos – štai kur slypi tikrieji atsakymai ir kodai. Ne taip jau sudėtinga sudėlioti ant moliūgo sėklų skiemenims išrašytą Puškino eilėraščio eilutę ir susivokti, kur toliau pakryps mūsų kelias. Na bet šiaurės rytus nuo šiaurės vakarų skirti būtų visai neblogai. Tikrai būtume sutaupę laiko...

Ir taip beveik penkias valandas, per kurias nespėji net pagalvoti apie tai, kad gal vėsu ar šlapia, kad jau vėlus vakaras, o tavo kolegos laksto po gūdžius miškus ieškodami „kodo“. O miestas staiga tampa pilnas „ženklintų“ mašinų, kurių anksčiau net nepastebėdavai. Et, mano racijos ausinė nebeveikia. Nebepadeda nei miklūs pirštų judesiai. Lieku „be ryšio“. Nėra smagu, bet nieko, prisitaikysim.

Žaidimą baigiame dar prieš vidurnaktį. Senbuviai sako, kad anksti kaip reta. Aš nežinau. Jau nebeklausinėju. Nutylu ir klausausi. Ką tik vykusių nuotykių istorijos pamažu virstančios bendra patirtim.