Po puikiausių liaupsių žiemai ir sniegui, po nuostabių Zenekos nuotraukų žiemiškai naktinėjančiame Vilniuje, po pasakojimų apie tikrus žiemiškus džiaugsmus, patirtus braidžiojant miškais, leidžiantis nuo kalno rogėmis ir kitais tam (ne)tinkamais prietaisais, ėmiau galvoti apie sniegą. Žinojau, kad nemėgstu nei žiemos, nei sniego, nei šalčio, o labiausiai už viską nemėgstu trumpų dienų, nes esu varoma saulės baterijomis.

„Cukrinių sapnų panaktinis“ – rašo Antanas apie apsnigtą Vilnių. O aš dar negavusi jo teksto žiūrėjau į šviežiai apsnigusio miesto nuotraukas ir tikrai ištariau sau, kad štai šis vaizdas man primena...druską.

Gavusi aprašą net susijuokiau. Kam cukrus, kam druska, o kam turbūt tiesiog vienas ir tas pats sniegas...