Prieš šventes, kartu dirbantys kolegos paliudys, vis zyziau, kad labiausiai noriu dovanų... gero interneto. Gero – tai to, kuris yra tau ištikimas visada, ar pildai naujienų srautą, ar krauni nuotraukų puokštę, o gal kokią „sunkesnę“ radijo laidą... To, kuris nesumano pasibagti kaip tik tada, kai nori išsaugoti svarbų tekstą skyriaus „tituliniuose“. To, kuris tiesiog yra, yra visada.
Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vykdami su konkrečiomis užduotimis iš Vilniaus į Klaipėdą, o dar turėdami užsukti į kas antrą pakelės miestelį, nuolat stabčiotumėte, pavyzdžiui, dėl nuolat stringančio benzino tiekimo varikliui? O jis vis stringa. Tenka sustoti ir mėginti automobilį užvesti iš naujo. Žiūrėk, pajudėjo. Važiuoja! Oi, jis vėl stovi – užvedi... Ir taip nuolat. Reguliariai. Kasdien.
Primena skaudamo danties tvilkčiojimą? Įkyrų lietų su priešiniu vėju žvarbų rudens rytą? Degančios gumos kvapą, kurio negali išvengti ir kuris sustiprėja kaskart vėjui pūstelėjus?
Kodėl, kam reikalinga ši kasdienė mankšta? Kaskart pyksti, kad technologijos tokios ribotos. Galvoji, kada gi mes pagaliau praturtėsime tiek, kad, kaip dera internetiniam dienraščiui, tikrai „turėsime“ internetą. Juk tai neprabangos dalykas, sutiktumėt?
O Apvaizda, ką Apvaizda? Gal nori tuo kažką pasakyti? Gal kaip tik va šitaip nežymiai priverčia mus pabusti kad ir iš pačios kilniausios inercijos? Pabudimas – tai ne juokas, pabudimas – tai dalykas vertas dėmesio.
„Ar girdėjote paslaptį? Tik šiukštu niekam nesakykite...“ Tokios frazės, kaip padūkę ima lysti galvon, galvojant apie neabejotinai vieną svarbiausių šio savaitgalio įvykių – visa netoli mūsų, Jungtinėje Karalystėje. Tikriausiai ir ne vienas mūsų giminaitis ar pažįstamas išvykęs į Angliją duonos ieškoti, jums šį tą papasakojo per skype ar telefonu. O gal tiesiog turite girtiną įprotį naudotis ne vien nacionaliniais žiniasklaidos kanalais, tad sužinojote, kad Londone įvyko ne vien protesto ir pasmerkimo eitynės, kritikuojančios Benediktą XVI kaltą, kaltą ir dar kartą kaltą dėl kunigų nusikaltimų prieš vaikus.
Deja, nacionalinis transliuotojas apsiribojo vien tuo. Vis mėginu atspėti, į ką mes čia lygiuojamės? Juk užtenka pasidomėti, kad ir BBC naujienomis, ir sužinosi, kad popiežius kalbėjo labai aktualiomis, netgi neatidėliotinos svarbos, mūsų laikmečio temomis, pavyzdžiui, religijos vieta šiuolaikinėje visuomenėje.
Pasistengus, galime sužinoti, kad greta oficialių ir gal privalomai mandagių susitikimų, britų liaudis popiežių sutiko itin šiltai. Ypač jaunimas. Tai, kad Londone Hyde Park šeštadienio vigilijoje su popiežiumi meldėsi virš 100 000 britų, anot šaltinių, daugiausiai jaunų – manyčiau, yra svarbi žinia. Juk ne kiekvienas roko koncertas tiek sutraukia...
Kodėl apie tai nutylima? O gal visos sąmokslo teorijos kyla iš labai prozaiško dalyko: niekas perdaug reikalu nesidomi ir perdaug nesigilina. „Popiežius? A, na, žinote, kas jis per vienas... “
Esame dar giliai sovietizuota visuomenė. Ar jums taip neatrodo?
„Kas dar turės įvykti?“ - praėjus keletui metų po rugsėjo 11 d. įvykių retoriškai klausė garsus italų žurnalistas ir visuomenės komentarius Sergio Zavoli, kalbėdamas apie tai, kad žmonija taip ir nesugeba pasimokyti iš pačių skaudžiausių pamokų. O juk, pamenu, anuomet buvo tiek vilties ženklų: visa žmonija, regis, kuriam laikui susivienijo bendrame skausme.
Visi esame patyrę atsikvošėjimo akimirkų. Deja, dažniausiai tik susirinkę gedulinių pietų suvokiame, kad save mylėjome labiau, savo interesus kėlėme aukščiau, savo ambicijas įtvirtinome nepajudinamai stipriau...
Turbūt kiekvienas vakar atsikvošėjęs po pirmojo šoko, kurį patyrė išgirdęs žinią apie aviakatastrofą, klausėme savęs, ką tai duos? Juk štai, ką tik atšventėme Velykas. Ką tik išgyvenome, kad „visa išeina į gera mylintiesm Dievą“, tai yra – geros valios žmonėms.
Kai nukrenta antpečiai, išblunka nuo veidų valstybinių vėliavų metamas šešėlis, pamatome nuogą tiesą. Kaip gaila, kad vėliau ją vėl užgožia nežinia kokie svarbūs interesai, gebantys supjudyti tiesiog nežmoniškai.
O gal? O gal, kalbama Lenkijoje, ši tragedija suvienys tautą? O gal šis skausmas – proga pažvelgti vienas į kitą pirmiausia kaip žmogus į žmogų, gebantis atleisti ir pradėti viską iš pradžių? Na, bent pabandyti?
Ištrauka iš netrukus Bernardinai.lt pasirodysiančio teksto:
Benediktas XVI aiškina tai savo enciklikoje Spe Salvi: „Šv. Augustinas maldą vadina troškimų mokykla. Žmogus buvo sukurtas didelei realybei – Pačiam Dievui, kad būtų Jo pripildytas.
Bet jo širdis pernelyg ankšta tokiai dovanotai didžiai realybei. Ją rekėtų padaryti platesnę.
Тaigi Dievas, atidėdamas Savo dovaną, plečia mūsų norus; padėdamas troškimams Jis daro platesnes mūsų sielas ir, jas plėsdamas, daro taip, kad sugebėtų priimti Jį Patį.“
***
Norint ko nors prašyti, reikia to trokšti. Iš tikrųjų, ką pirmiausia daro Kristus, susitikdamas su tais, kurie turi tapti krikščionimis – priverčia juos suvokti savo troškimą: „Ko jūs ieškote?“ (Jn 1, 38). Mes turime paklausti savęs: ar iš tikrųjų norime vienybės, ar tai tik deklaracija? Taigi, reikia norėti, žinoti, Kieno prašyti ir ko prašyti.
(Maskvos arkivyskupas Pavelas Pecci)
Šiandien šventė. Taip, graudi, šiurpi ir širdį lyg kuo skaudžiai suspaudžianti prisiminus tų sausio dienų įtampą, baimes ir nerimą. Bet ir tikra šventė, nes dabar į ją žvelgiame iš pergalės perspektyvos, pilnutinėje šviesoje. O jeigu jos nebūtų buvę, kas tada...?
Tikriausiai jokia kita diena metuose kol kas Lietuvoje nėra išgyvenama taip vienodai intensyviai, kuomet beveik neturi abejonių, ar pašnekovas jaučia tą patį, ką ir tu.
Nes mes savo kailiu "tai" patyrėme. Tad net mūsų vaikai persismelkę tuo žinojimu, tuo skausmu, baime ir pasididžiavimu, kuriuo alsuoja jų tėvai ir seneliai, gatvės. Daug aiškinti čia nereikia. Supranta iš pusės žodžio.
Žydų Velykos tikriausiai labiausiai panašios į tokią šventę. Iš kartos į kartą perduodama žinia, apie tai, kaip Dievas prisiminė savo tautą ir MUS išvedė iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir taip tūkstančius metų, ir taip kiekviena karta, nes jei to nebūtų buvę...
Pirmadienis po ilgų švenčių. Redakcijoje dalinamės įspūdžiais ir šiltai šaltais išgyvenimais. Mano mintyse dar ryškus prisiminimas apie sausio 1-sios šv. Mišių transliaciją per LTV. Transliacija tiesioginė, iš Vatikano, Mišioms vadovauja pats Benediktas XVI. Tikriausiai ne vienas ją matėte?
Įprastinė komentatorių komanda gana gražiai pasakoja, koks choras giedas, kas dalyvauja liturgijoje. Primena, kad nuostabūs vaizdai, kuriuos matome – tai Romos šv. Petro bazilikos interjeras.
Nekantriai laukiu pamokslo. Paprastai šis popiežius visada sugeba nustebinti savo požiūriu į pasaulio aktualijas ir asmeninę žmogaus būtį, praplėsti horizontą netikėta perspektyva.
Šv. Dvasios įkvpėtas žmogus, nieko nuostabaus. Vienas iš didžiausių pasaulio intelektualų, pripažįsta ir nekrikščionys. Nebūtų tad labai neišmintinga leisti sau įsiklausyti, ką jis sako, ypač viešai, žinodamas, kad jo žodžius tradiciškai „skelbia nuo stogų“ visų penkių žemynų žiniasklaida.
Taigi, klausomės homilijos. Kuo toliau, tuo labiau jaučiasi, kad vertėjas improvizuoja. Tikriausiai yra kažkokios svarbios objektyvios priežastys, dėl kurių nacionalinės TV darbuotojai negali pasirūpinti homilijos tekstu iš anksto, jį išversti. Vertimas, ko ir norėti, išeina toks labai nuglaistytas, glaustas, be ryškesnių akcentų. Išklausiusi sutrinku, tai kągi mums norėjo pasakyti Benediktas XVI?
Gal tai vien mano asmeninė problema? Gal visa Lietuva puikiai suprato? O gal aš tiesiog per daug sureikšminu ir nežinau ko noriu? Svarbu juk šv. Mišios, tai yra, giesmės, skaitiniai. Na, jau pats faktas, kad turime transliaciją...
Visai liūdna pasidarė Mišioms baigiantis. Komunijos dalinimas užsitęsė, reikėjo užpildyti laiką - tad imama apibendrintai kalbėti apie vis dar „naująjį“ Katalikų Bažnyčios vadovą. Tikriausiai rimtai nesusimąsčius, eteryje nuskamba šabloniškas tekstas, esą šis popiežius ne toks kaip mūsų mylimas Jonas Paulius II, mažiau keliauja, mažiau reiškiasi...ir pan.
Pala pala... Bet juk balandį Benedikto pontifikatui bus jau penkeri... Žinoma, apibendrinti penkių metų pontifikatą – ne juokų darbas.
Kitas komentatorius skubiai pamėgina sušvelninti replikos „falcetą“: bet juk popiežius neseniai lankėsi Afrikoje, pasisakė užstodamas pačių silpniausiųjų teises... (Vis tik prisiminė, nudžiungu)
Kažkas pamini ir naująją encikliką, buvo girdėję apie tolimą reikalą su anglikonų bažnyčia.
Viskas.
Transliacijos pabaigoje jokio apibendrinimo, pagrindinės minties išryškinimo.
Na, tikrai nenorėčiau nieko užgauti, brangieji! Nuoširdžiai dėkoju už pašvęstą laiką ir pastangas, tačiau tiesiog norėtųsi linkėti kitą kartą nuosekliau išnaudoti nepamainomą galimybę.
Dejuojame, kad netikintys mūsų negerbia, bet ar dedame pastangų atskleisti ką gražiausio turime?
Kiek lietuvių katalikų žino, ką pabrėžia ir kur link veda Bažnyčios narius jos vadovas? Kokie svarbūs ekumeniniai poslinkiai įvyko (Pavyzdžiui, tai, kad jau garsiai kalbama apie Benedikto XVI susitikimo su Maskvos patriarchu Kirilu vietą neabetinai yra istorinės reikšmės faktas), kaip popiežius plėtoja dialogą su šiuolaikine religine ir pasaulietine kultūra? Juk mums tai įdomu!
Įdomu?!
Ką ten eiliniai žmonės, nežinau, ar daug kunigų, rengdami savo homilijas pasivargina atsiversti popiežiaus tekstus?
Žmonės – Dievo duodamos dovanos. Tiesa, jos ne vienodos. Deja, dažnai laimi inercija.
Ar jums taip neatrodo?
Toks minkštas, švelnus, jautriai saulėtas oras būna tik pajūry. Ryga gali juo pasigirti. Visas senamiestis jau švyti senosios Hanzos miestų šlovės atspindžiais - nors teko ne kartą išmaišyti latvių sostinės centrą, nepamačiau nei vienų pastolių akiraty.
Ryga tapo dar originalesnė, drąsi, didinga, vakarietiška... Savaitgalį dar buvo justi neseniai nušurmuliavusios Nepriklausomybės dienos iškilmių atgarsiai. Šventinis festivalis kvietė žmones džiaugtis savo Valstybe pusšimtyje renginių, miestas nusitvieskė spalvotomis iliuminacijomis, moderniomis dekoracijomis, netrūko ir įspūdingo fejerverko...
Sekmadienį vaikštinėjome centriniu Rygos parku šalia kanalo, paskui pasukome arčiau galiūnės Mildos, kuri nepailsdama laiko iškėlusi virš galvos tris latvių žvaigždes. Pjedestalo papėdė nuklota baltai raudonais rožių kilimais. Indeliai žvakėms - tušti, regis, emocijų ne tiek ir daug.
Garbės sargyba stovi kaip nulieta. Iškilminga. Bet štai, regiu, kaip kareivėlis ima siūbuoti. Įtampa iškyla paviršiun.
Jausmas dviprasmiškas. Ką jūs čia švenčiate? Ką norite vieni kitiems pasakyti? O gal tai vienintelis būdas ištverti? Šiek tiek užsimiršti? Ateitis pati pasirūpins savimi...?
23 m. bičiulė dirba viename iš didžiųjų prekybos centrų. 25 m. brolis - bedarbis. Maistui mėnesiui abiems lieka 20 latų. Sveikatos draudimo bičiulė neturi, nes jis neprivalomas, - paprasčiausiai tam nebelieka pinigų. Geriau juk juos pravalgyti šiandien. Sakote, gal ji neserga? Kur tau, juk darbe ir traumų būna - nemokamos atostogos irgi išeitis.
Kita jauna pažįstama didžiųjų reformų dėka prieš pora mėnesių gavo galimybę lankyti profesinio tobulėjimo kursus, įgis sekretorės specialybę, rinkodaros pagrindus. Ne viskas taip blogai. Ką veiks po jų, nežino niekas. Išvažiuoti į Angliją ji nesuspėjo, mat, draugų paraginta pasidomėjo giliau, kas per firma ją veža...
Pragyvenimo minimumas, pasakojo žmonės, dabar apie 450 Lt.(apie 70 Latų)
Žinote, kiek kainuoja celofanas vazoninei gėlei apsukti? Ogi vos 1 latą. "Kaip devalvavo latvių valiuta" - susižvalgėme. Tačiau vėl teko gūžtelėti pečiais, kai stoties tualetas siūlė savo paslaugas už 0,20 centų (tai yra už 1 litą).
Taigi, žinok savo vietą ir savo vietas, jei tavo piniginė atitinkamai plona.
Geriau nesidairyti toliau nei senamiestis, nei tviskantis centras. Pamatysi labai skurdžių kvartalų, Dievo ir žmonių pamirštų vietų, tuščiais langais žiojėjančių namų eiles.
Pilka. Ir taip jau metų metais.
Ko gero šis kontrastas tik vienas iš latvių visuomenės atspindžių: visuomenė nėra tokia homogeniška, kaip norėtum linkėti mažai nacijai. Nesena statistika skelbė, kad rusų tautybės žmonės sudaro didesnę pusę gyventojų.
Seimo pastatas pribloškia savo didingais žibintais ir imperinio stiliaus statiniu, tačiau dėl to daugiau pasitikėjimo neįkvepia, greičiau priešingai - kažkodėl einant pro šalį darosi nejauku.
Katalikų bažnyčia, stipriausiai veikianti Latgalijoje, ne visai spėja su laiku. Miesto centre klesti maldos grupės, suteikiančios šiltą, bet laikiną prieglobstį nuo agresyvaus pasaulietiškumo gyvenime. Trūksta dvasinių vadovų, sako man viena vienolė.
Sekmadienio šv. Mišioms šv. Jokūbo katedroje patarnauja keturi klierikai. Ką slepia jų žvilgsniai? Apie kokią karjerą svajoja? Kodėl visi tokie susikaustę? Juk Kristus ir Latvijai prisikėlė!
Liuteronų Bažnyčia veikia nuosekliau, tačiau ir ji nehomogeniška: dalį sudaro vokiečių kilmės tikintieji, besiburiantys į atskirą bendruomenę. Ortodoksai patraukia tam tikrą dalį jaunų intelektualų, paliekančių net katalikų Bažnyčią, nes ten randa imponuojančių asmenybių.
Krikščionys pavydžiai žvelgia į Lietuvą, kur klesti vienuolijų, judėjimų, bendruomenių įvairovė. Kur parlamentas parėmė tradicine vadinamos šeimos koncepciją, nepilnamečių apsaugos nuo netinkamos informacijos įstatymą... Tuo tarpu Latvija baudžiasi įvesti ganėtinai liberalų privalomą seksualinį ugdymą mokyklose.
Ir dar daug kitų dalykų aštriai suskamba prisilietus.
Latvijai tikrai sunku. Tačiau man pavydu jų kažkokio vyriškumo, atkaklumo, drąsos. Neprapuls, bet dar negreit sužydės.
Grįžtu į mūsų mažutį, šiek tiek jau apsmurgusį Vilnių - euroremontas spėjo apdulkėti - bet čia man saugiau, koks puikus šis kraštas, atsigauna širdis. Kribžda mintis, gal savo turtais reiktų labiau dalintis su artimiausiais kaimynais?
Man tai ne. Nors kasdien triūsiant po grakščiais ir pakylėjančiais bernardinų ansamblio skliautais, rodos, Asyžiaus neturtėlio atvirumas "sesei ligai" turėtų būti daugiau nei normalus dalykas. „Eikš, balandėle, mano gražioji...“ turėčiau giedoti. Juk neši man žinią, gerą, oi, kokią gerą žinią.
Bet tas paštininkas vis nelaiku, vis ne tada, kada jo laukčiau. Per patį gražumą, „gyvenimo“ įkarštį. Ir kodėl? ir kaip čia dabar taip?
Imi graužtis ir klausti savęs, kur ir kada ką pražiūrėjai.
Gėda prieš kitus, stipresnius už tave, kurie atlaiko daugiau streso.
Visur kalbama apie žmogui būtiną harmoniją ir pusiausvyrą, kurią štai lengvabūdiškai ėmiau ir praradau, nesusidorojau... Bet kas paskui? Kur tie stebuklingi vaistai, sugrąžinantys į tikrovę? Juk jei sergi, esi šiek tiek anomalus.
O kaip ten su ta gera žinia? Prabyla ji ne iš karto. Man tenka palaukti.
Ji daugiaplanė ir daugiabriaunė. Viena ką, man regis, pavyko joje perskaityti, tai, kad save taupyti ir tausoti vis dėl to dar nėra pati gyvenimo laimė. (Nežinau, ar aiškiai parašiau.)
O antra, silpnumo valanda yra ir tiesos valanda. Pribręsta ji skausmingai ir pamažu, lėtai išlaša lašais, kuriuos ragauji ir skanauji ne iškart. Kaskart ji ta pati ir vis nauja.
"Štai aš, siųsk mane"
Sveiki atvykę! Taip ilgai puošėmės ir ruošėmės, laukėme ir akis pražiūrėjome, kada gi į naujus namus galės svečiai užsukti. Gal viskas ne taip, kaip įsivaizdavome? Vadinasi, kažkas naujo. Ne taip, kaip skaitytojai tikisi? Bus proga diskutuoti ir išgirsti, ko gi. Tikiuosi, geranoriškumas ir sveikas protas paims viršų bet kuriuo atveju.
Nepaisant visų būgštavimų ir lūkesčių, nauja pradžia - viena iš nuostabiausių žmogaus patirčių.
