Saulena Žiugždaitė. Ar jums lengva sirgti?
Man tai ne. Nors kasdien triūsiant po grakščiais ir pakylėjančiais bernardinų ansamblio skliautais, rodos, Asyžiaus neturtėlio atvirumas "sesei ligai" turėtų būti daugiau nei normalus dalykas. „Eikš, balandėle, mano gražioji...“ turėčiau giedoti. Juk neši man žinią, gerą, oi, kokią gerą žinią.
Bet tas paštininkas vis nelaiku, vis ne tada, kada jo laukčiau. Per patį gražumą, „gyvenimo“ įkarštį. Ir kodėl? ir kaip čia dabar taip?
Imi graužtis ir klausti savęs, kur ir kada ką pražiūrėjai.
Gėda prieš kitus, stipresnius už tave, kurie atlaiko daugiau streso.
Visur kalbama apie žmogui būtiną harmoniją ir pusiausvyrą, kurią štai lengvabūdiškai ėmiau ir praradau, nesusidorojau... Bet kas paskui? Kur tie stebuklingi vaistai, sugrąžinantys į tikrovę? Juk jei sergi, esi šiek tiek anomalus.
O kaip ten su ta gera žinia? Prabyla ji ne iš karto. Man tenka palaukti.
Ji daugiaplanė ir daugiabriaunė. Viena ką, man regis, pavyko joje perskaityti, tai, kad save taupyti ir tausoti vis dėl to dar nėra pati gyvenimo laimė. (Nežinau, ar aiškiai parašiau.)
O antra, silpnumo valanda yra ir tiesos valanda. Pribręsta ji skausmingai ir pamažu, lėtai išlaša lašais, kuriuos ragauji ir skanauji ne iškart. Kaskart ji ta pati ir vis nauja.
"Štai aš, siųsk mane"
