Saulena Žiugždaitė. Ir vėl dingo internetas

Prieš šventes, kartu dirbantys kolegos paliudys, vis zyziau, kad labiausiai noriu dovanų... gero interneto. Gero – tai to, kuris yra tau ištikimas visada, ar pildai naujienų srautą, ar krauni nuotraukų puokštę, o gal kokią „sunkesnę“ radijo laidą... To, kuris nesumano pasibagti kaip tik tada, kai nori išsaugoti svarbų tekstą skyriaus „tituliniuose“. To, kuris tiesiog yra, yra visada.

Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vykdami su konkrečiomis užduotimis iš Vilniaus į Klaipėdą, o dar turėdami užsukti į kas antrą pakelės miestelį, nuolat stabčiotumėte, pavyzdžiui, dėl nuolat stringančio benzino tiekimo varikliui? O jis vis stringa. Tenka sustoti ir mėginti automobilį užvesti iš naujo. Žiūrėk, pajudėjo. Važiuoja! Oi, jis vėl stovi – užvedi... Ir taip nuolat. Reguliariai. Kasdien.

Primena skaudamo danties tvilkčiojimą? Įkyrų lietų su priešiniu vėju žvarbų rudens rytą? Degančios gumos kvapą, kurio negali išvengti ir kuris sustiprėja kaskart vėjui pūstelėjus?

Kodėl, kam reikalinga ši kasdienė mankšta? Kaskart pyksti, kad technologijos tokios ribotos. Galvoji, kada gi mes pagaliau praturtėsime tiek, kad, kaip dera internetiniam dienraščiui, tikrai „turėsime“ internetą. Juk tai neprabangos dalykas, sutiktumėt?

O Apvaizda, ką Apvaizda? Gal nori tuo kažką pasakyti? Gal kaip tik va šitaip nežymiai priverčia mus pabusti kad ir iš pačios kilniausios inercijos? Pabudimas – tai ne juokas, pabudimas – tai dalykas vertas dėmesio.