Saulena Žiugždaitė. Kas dar turės įvykti?

„Kas dar turės įvykti?“ - praėjus keletui metų po rugsėjo 11 d. įvykių retoriškai klausė garsus italų žurnalistas ir visuomenės komentarius Sergio Zavoli, kalbėdamas apie tai, kad žmonija taip ir nesugeba pasimokyti iš pačių skaudžiausių pamokų. O juk, pamenu, anuomet buvo tiek vilties ženklų: visa žmonija, regis, kuriam laikui susivienijo bendrame skausme.

Visi esame patyrę atsikvošėjimo akimirkų. Deja, dažniausiai tik susirinkę gedulinių pietų suvokiame, kad save mylėjome labiau, savo interesus kėlėme aukščiau, savo ambicijas įtvirtinome nepajudinamai stipriau...

Turbūt kiekvienas vakar atsikvošėjęs po pirmojo šoko, kurį patyrė išgirdęs žinią apie aviakatastrofą, klausėme savęs, ką tai duos? Juk štai, ką tik atšventėme Velykas. Ką tik išgyvenome, kad „visa išeina į gera mylintiesm Dievą“, tai yra – geros valios žmonėms.

Kai nukrenta antpečiai, išblunka nuo veidų valstybinių vėliavų metamas šešėlis, pamatome nuogą tiesą. Kaip gaila, kad vėliau ją vėl užgožia nežinia kokie svarbūs interesai, gebantys supjudyti tiesiog nežmoniškai.

O gal? O gal, kalbama Lenkijoje, ši tragedija suvienys tautą? O gal šis skausmas – proga pažvelgti vienas į kitą pirmiausia kaip žmogus į žmogų, gebantis atleisti ir pradėti viską iš pradžių? Na, bent pabandyti?