Saulena Žiugždaitė. Latviškas pastišas (be pretenzijų į išsamumą)
Toks minkštas, švelnus, jautriai saulėtas oras būna tik pajūry. Ryga gali juo pasigirti. Visas senamiestis jau švyti senosios Hanzos miestų šlovės atspindžiais - nors teko ne kartą išmaišyti latvių sostinės centrą, nepamačiau nei vienų pastolių akiraty.
Ryga tapo dar originalesnė, drąsi, didinga, vakarietiška... Savaitgalį dar buvo justi neseniai nušurmuliavusios Nepriklausomybės dienos iškilmių atgarsiai. Šventinis festivalis kvietė žmones džiaugtis savo Valstybe pusšimtyje renginių, miestas nusitvieskė spalvotomis iliuminacijomis, moderniomis dekoracijomis, netrūko ir įspūdingo fejerverko...
Sekmadienį vaikštinėjome centriniu Rygos parku šalia kanalo, paskui pasukome arčiau galiūnės Mildos, kuri nepailsdama laiko iškėlusi virš galvos tris latvių žvaigždes. Pjedestalo papėdė nuklota baltai raudonais rožių kilimais. Indeliai žvakėms - tušti, regis, emocijų ne tiek ir daug.
Garbės sargyba stovi kaip nulieta. Iškilminga. Bet štai, regiu, kaip kareivėlis ima siūbuoti. Įtampa iškyla paviršiun.
Jausmas dviprasmiškas. Ką jūs čia švenčiate? Ką norite vieni kitiems pasakyti? O gal tai vienintelis būdas ištverti? Šiek tiek užsimiršti? Ateitis pati pasirūpins savimi...?
23 m. bičiulė dirba viename iš didžiųjų prekybos centrų. 25 m. brolis - bedarbis. Maistui mėnesiui abiems lieka 20 latų. Sveikatos draudimo bičiulė neturi, nes jis neprivalomas, - paprasčiausiai tam nebelieka pinigų. Geriau juk juos pravalgyti šiandien. Sakote, gal ji neserga? Kur tau, juk darbe ir traumų būna - nemokamos atostogos irgi išeitis.
Kita jauna pažįstama didžiųjų reformų dėka prieš pora mėnesių gavo galimybę lankyti profesinio tobulėjimo kursus, įgis sekretorės specialybę, rinkodaros pagrindus. Ne viskas taip blogai. Ką veiks po jų, nežino niekas. Išvažiuoti į Angliją ji nesuspėjo, mat, draugų paraginta pasidomėjo giliau, kas per firma ją veža...
Pragyvenimo minimumas, pasakojo žmonės, dabar apie 450 Lt.(apie 70 Latų)
Žinote, kiek kainuoja celofanas vazoninei gėlei apsukti? Ogi vos 1 latą. "Kaip devalvavo latvių valiuta" - susižvalgėme. Tačiau vėl teko gūžtelėti pečiais, kai stoties tualetas siūlė savo paslaugas už 0,20 centų (tai yra už 1 litą).
Taigi, žinok savo vietą ir savo vietas, jei tavo piniginė atitinkamai plona.
Geriau nesidairyti toliau nei senamiestis, nei tviskantis centras. Pamatysi labai skurdžių kvartalų, Dievo ir žmonių pamirštų vietų, tuščiais langais žiojėjančių namų eiles.
Pilka. Ir taip jau metų metais.
Ko gero šis kontrastas tik vienas iš latvių visuomenės atspindžių: visuomenė nėra tokia homogeniška, kaip norėtum linkėti mažai nacijai. Nesena statistika skelbė, kad rusų tautybės žmonės sudaro didesnę pusę gyventojų.
Seimo pastatas pribloškia savo didingais žibintais ir imperinio stiliaus statiniu, tačiau dėl to daugiau pasitikėjimo neįkvepia, greičiau priešingai - kažkodėl einant pro šalį darosi nejauku.
Katalikų bažnyčia, stipriausiai veikianti Latgalijoje, ne visai spėja su laiku. Miesto centre klesti maldos grupės, suteikiančios šiltą, bet laikiną prieglobstį nuo agresyvaus pasaulietiškumo gyvenime. Trūksta dvasinių vadovų, sako man viena vienolė.
Sekmadienio šv. Mišioms šv. Jokūbo katedroje patarnauja keturi klierikai. Ką slepia jų žvilgsniai? Apie kokią karjerą svajoja? Kodėl visi tokie susikaustę? Juk Kristus ir Latvijai prisikėlė!
Liuteronų Bažnyčia veikia nuosekliau, tačiau ir ji nehomogeniška: dalį sudaro vokiečių kilmės tikintieji, besiburiantys į atskirą bendruomenę. Ortodoksai patraukia tam tikrą dalį jaunų intelektualų, paliekančių net katalikų Bažnyčią, nes ten randa imponuojančių asmenybių.
Krikščionys pavydžiai žvelgia į Lietuvą, kur klesti vienuolijų, judėjimų, bendruomenių įvairovė. Kur parlamentas parėmė tradicine vadinamos šeimos koncepciją, nepilnamečių apsaugos nuo netinkamos informacijos įstatymą... Tuo tarpu Latvija baudžiasi įvesti ganėtinai liberalų privalomą seksualinį ugdymą mokyklose.
Ir dar daug kitų dalykų aštriai suskamba prisilietus.
Latvijai tikrai sunku. Tačiau man pavydu jų kažkokio vyriškumo, atkaklumo, drąsos. Neprapuls, bet dar negreit sužydės.
Grįžtu į mūsų mažutį, šiek tiek jau apsmurgusį Vilnių - euroremontas spėjo apdulkėti - bet čia man saugiau, koks puikus šis kraštas, atsigauna širdis. Kribžda mintis, gal savo turtais reiktų labiau dalintis su artimiausiais kaimynais?
