Saulena Žiugždaitė. Modernistų šventė

Šiandien minime (tiksliau, švenčiame) ne tik šv. Valentiną. Man išties graži ši simbolika, kad šalia įsimylėjusiuosius globojančio šventojo vyskupo, katalikų liturgijoje minime ir du brolius, šventuosius Kirilą ir Metodijų. 

Galėtume drąsiai pavadinti juos pavyzdingais modernistais. Štai gūdžiais viduramžiais, tolimame 9 amžiuje, du vienuoliai pamatė, kaip svarbu skelbti Gerąją Naujieną žmonėms suprantama, tai yra, liaudies kalba. Tai kas, kad ji būriška, tokia kasdieniška ir žemiška, palyginus su kilnia ir aristokratiška lotyniškąja.

Ne visiems tai patiko jau tada. Teko gerokai nukentėti, netgi tremties paragauti. Radikalūs tai buvo laikai, už savo idėjas tikrai ne vien viešos kritikos, bet ir mažų mažisiai rykščių lengvai galėjai gauti.

Štai Vakarų Bažnyčia lotynų kalbos sarkofagą išdrįso pralaužti tik po gero tūkstančio metų.

Suprasti Dievo tapimo žmogumi beatodairišką drąsą mums reikia daug, labai daug laiko.

Koks moralas? Toks, kad šį tekstelį norėjau pavadinti: "meilė išradinga", tik žinau, kad tas žodis meilė toks neįžvelgiamas, neperskrodžiamas ir sunkiai prakalbinantis, kad geriau kuo mažiau jį vartoti.

O kuo jį pakeisti? Gal faktais ir pavyzdžiais, patirtimi?

Tikras, degantis noras pasidalinti su kitu "gera" žinia, būtent jis, ko gero, labiausiai įkvepia idėjų, kaip kitam leisti tą žinią suprasti, patirti ir ja patikėti. Iš čia, mano galva, kyla visa Bažnyčios įsikultūrinimo patirtis. O ir mūsų kasdienio bendravimo pastangos.