Vadinamojo „rabfako“ dainelė apie Putino reikalus tikrai įstabi, nors peržvelgus Andriaus įrašo komentarus, atrodo, ne visiems priimtina. Natūralu, nes toks humoras „dažnam-pabažnam“ per sunkus.
Ta proga neištvėriau: pasidalinsiu dar vienu rusiškosios kontrkultūros perlu, kuris mane jaudina, teikia viltį ir džiugina. Ypač dabar, kai poetai tapatinami su išmirštančiais dinozaurais. Aktorius Michailas Efremovas ir poetas Dmitrijus Bykovas kuria itin įtaigų ir dramatiškai aštrų dabarties Rusijos vaizdą. Visi vaizdo klipai remiasi ne budulinės kultūros šablonais, bet pasaulinės ir rusiškosios literatūros kūrybos pavyzdžiais, o tiksliau, jų interpretacijomis. Manau, šių klipų be vargo rasite internete.
Beje, dažnas vietinis kultūrininkas bėdavoja, kad jo niekas neklauso, nesidomi, nemyli. Tekit, imkit ir padarykit kažką panašaus! Nemanau, kad Lietuvos poetai linkę misti iš Kultūros ministerijos trupinių, o aktoriai tik apie aną galą geba televizijose taukšti.
Visai neseniai dukra grįžo iš ateitininkų stovyklos Berčiūnuose. Įspūdžių – iki kaklo. Nors jau praėjo keliolika dienų, bet kalbos liejasi upeliais. Klausau ir neatsistebiu ten dirbančių žmonių išradingumu. „Kaip vis gi paprasta auklėti vaikus“, – kyla priekvailė mintis. „Ypač patriotizmo dvasia“, – dar kvailiau pagalvoju.
„Vieną dieną mūsų stovyklą užpuolė okupantai, – pasakoja dukra, – jie ryšėjo raudonus raiščius, pagrobė stovyklos viršininkę ir uždraudė melstis“. Pagavę kokį stovyklautoją liepdavo prisiekti „kažkokiam stalinui“ sugiedoti „kažkokį himną“ ir jiems padėti gaudyti kitus vaikus. Anot dukros, parsidavėlių beveik neatsirado – stovyklautojai nenorėjo savo žalią raištį iškeisti į raudoną–bolševikinį (šį žodį dukra dabar taria su neslepiamu pasidygėjimu).
Po tokio žaidimo kalbėti su vaiku apie istoriją – vienas malonumas. Be didelio vargo savo dešimties metų dukrai paporinau apie bolševikus, staliną ir lietuviui nemielą komunistinį raudonumą. „Tai šitie senelį ir prosenelį į Sibirą išvežė?“ – dar paklausė.
„Aha, – atsakiau, – tie patys“.
Blizgus gyvenimas iš žurnalų, interneto ir teliko nekenčia mirties. Sėkmingas glamūrinis personažas privalo būti sveikas, produktyvus ir ant jo negali būti ligos žymių. Tai aksioma. Bet Apple kompanijos siela Steve Jobs kitoks. Susirgęs nepagydoma liga jis nesitraukia iš viešumos nors kiekvieną mėnesį atrodo vis prasčiau.
Šis žmogus dirba ir maišo kortas glamūro pasauliui: pagal jo kanonus Steve turėjo prapulti, pasislėpti, paaukoti milijardą kitą dolerių vėžio tyrimams ir tupėti bijodamas pasikrutinti. Būdamas sėkmės ikona jis nebetelpa į priimtas tuštybės mugės taisykles. Visi pasimetę...
Džiaugiuosi žiūrėdamas į jį ir į tai, ką jis daro. Štai visai neseniai JAV Cupertino miestelio merijoje jis pristatė planuojamą naują Apple pastatų kompleksą, kuris bus „žaliausias“ pasaulyje. Ką kalbėti apie naujojo iPAD pristatymą. Mirimas jam yra ir sėkmės raktas. Tai kažkas naujo verslo pasaulyje.
Gal nebūsiu apmėtytas akmenimis, bet jis eina popiežiaus Jono Pauliaus II keliu. Iki galo, iki pergalės.
Steve, tu kietas, tu gali! Varyk iki galo ir parodyk mums, apmusijusiems materialistams, kad mirties nevalia vengti. Net blizgiuose žurnaluose.
„Školnik“ – toks buvo pirmojo dviračio vardas. Pirmąsyk jį apžergęs pradėjau pusiausvyros reikalaujantį gyvenimą. Vėliau tėvai nupirko sulankstomą „Kama“. Už metų kitų sandėliuke apsigyveno širdies taip ir nepavergęs „Ereliukas“. Gyvenimas ir dviračiai įmantrėjo.
Jau būdamas paaugliu prie kaimo parduotuvės po pamokų rinkau alaus butelius. Sutaupyti pietūs mokykloje ir vietinių girtuoklėlių išmėtyti alaus buteliai padovanojo man vyriškinį dviratį „Aist“. Mėlyną, blizgų ir greitą. Pasaulis išsiplėtė.
Tada atėjo Nepriklausomybė ir nauji dviračiai.
Pavaros, minkštos sėdynės ir šviesos daro dviračius panašiais į automobilį, bet būtinybė minti viską sustato į vietas. Jei būčiau poetas kurčiau eiles dviračiui (Vladimirui Nabokovui dviratis po drugelių ir šachmatų yra bene trečiasis vartojamas įvaizdis).
Dviračių populiarėjimas – dvilypis judesys link praeities ir ateities. Kai minu pedalus jaučiu laiko tėkmę. Minu drauge su savo mirusia baba vežančia pieno bidonus „į punktą“, spaudžiu vairą podraug su kitų metų Tour de France nugalėtojais. Esu čia–ir–dabar, su judančiais sąnariais ir vėju ausyje.
Dviratis išvaduoja nuo ėjimo nuobodybės ir automobilinės skubos. Tai aukso vidurys, koncentruota dabartis, minčių laisvumas. Ką tik išvariau savo juodbruvą blizgų draugą lauk. Stovime abu, dairomės. Sveikas pavasari, tau lengviau žengti į miestą kai regi minančius ratuotus žmones.
Svarbu tik neprarasti pusiausvyros...
Tiksliai nepamenu kas, bet, atrodo, vienas iš senesniosios kartos rusų aktorių yra pasakęs, jog jam kartais reikia „sujudinti kūną“, kad mintys galvoje pradėtų lakstyti kitaip. Dingojasi man, kad panašiai nutinka ir su miesto organizmu. Šiąnakt Kaune buvo tikras pragaras. Kiek esu gyvas nebuvau matęs tokio žaibuoto dangaus. Naktis jį užvaldydavo tik sekundės dalis, visa kita – didelė elektros išlydžių jūra. Didysis Fotografas savo blykstę nustatė nenutraukiamu režimu ir fotkino mus: išsigandusius, nustėrusius, galvą po antklode sukišusius. Užtat rytas – gryna atgaiva. Troleibuso vairuotoja visiems nuodugniai aiškino, kodėl pirmojo maršruto troleibusas nevažiuoja į Petrašiūnus, Nepažįstami žmonės trulike sveikinosi ir aptarinėjo nakties nutikimus. Rytiniai Laisvės alėjos vagabundos gėrė kavą prie nuvirtusios liepos, o daugiabučių gyventojai spėriai tampė šakas. Miesto kūnas sujudintas. Mes – jo minčių nuotrupos – kiek pakeitėme savo trajektorijas. Gerumo link. Tikiu ir tikiuosi, kad Anapusybės albumai pasipildė puikiomis nuotraukomis.
LGBT eitynės Vilniuje – puiki proga perkratyti smegeninę. Tai ir padariau: perskaičiau didžiąją dalį tekstų susijusių su šia tema. Išvados nedžiugina: pagrindiniais eitynių herojais tapo gražuliai, buškevičiai ir k.uokos. Dar blogiau – juos bandoma paversti nepalaikiusiųjų eitynes vėliavnešiais. Visi kontrproduktyvios seksualinės anomalijos viešinimo priešininkai tapatinami su minimų veikėjų draugija. Taip nesąžininga ir manipuliatyvu.
Dauguma pasisakančių už produktyvią ateities vardan kuriamą šeimą smerkia šiuos vienos dienos „herojus“. Tačiau tai nereiškia, kad seksualinė žmonių gyvenimo plotmė gali būti pakankama priežastis marširuoti gatvėmis. Turime teisę tam nepritarti.
Atsivertęs vieną naujienų portalą radau tokį teksto pavadinimą „Krikščionys prie koalicijos prisidės, jei A.Kubilius nebus premjeru„. Prisipažinsiu, žagtelėjau.
Diskusijos dėl šios partijos pasirinkto pavadinimo įsižiebė kiek anksčiau, tačiau pamačius jos narių nenoro atsižvelgti į protingų žmonių siūlymus pasekmes pasijauti apkvailintas. It kažkas pasivadinęs Valdu Kilpiu spręstų už tave kur, kada ir prie ko dėsis, su kuo darys koalicijas, o kam spjaus į veidą.
Toks pat jausmas buvo užplūdęs, kai panašūs veikėjai pasivadino Žemaičių partija. Štai dėl ko bent jau šiuo konkrečiu atveju gerbiu paksininkus, kurie padedami politinių technologijų meistrų iš Rytų šalies be didelių skrupulų ėmė ir nukopijavo jau keliasdešimt metų Singapūre nepralaiminčios partijos pavadinimą. Šios valstybės įkūrėjo Lee Kuan Yew sukurtos partijos „Tvarka ir teisingumas“ pavadinimas skambus, tačiau bent jau nelenda į dūšią.
P.S. Kai šis tekstas jau buvo paruoštas radau Andriaus straipsnį šia tema. Manau, kad apie tai kalbėti niekada nebus per mažai, nes yra dalykų, kuriais manipuliuoti nevalia.
Kai viešojoje erdvėje vis netyla diskusijos apie Prezidentės vadovavimo manieras beigi galias į akis krito straipsnis spausdintas sausio 29 d. „Kauno dienos“ Kauno apskrities užsakomųjų straipsnių skiltyje. Nustebau, nes pirmąsyk susidūriau su atveju, kai šalies vadovės įtikinėjimo galios reklamuojamos apskrities vadovų iniciatyva ir lėšomis. Būtų gerai jei nenusiristumėme iki didžiosios kaimynės politinės kultūros, kai kiekvienas viršininkas laiko savo pareiga pareikšti besąlygišką lojalumą valstybės vadovui.
Pora citatų: „Po susitikimo su Prezidente septyniolikmetė moksleivė Karolina Bielskytė sakė negalinti patikėti, kad teko asmeniškai pabendrauti su Jos ekscelencija.“
„Kauno apskrities dailės gimnazijos moksleivė teigė, jog nuoširdūs Prezidentės žodžiai iš tiesų privertė susimąstyti apie galimybę studijas tęsti Lietuvoje.“
P.S. Andriau, perskaičiau Tavo „Odę labai užsiėmusiems žmonėms“ ir pagalvojau: „Kartais būna kitaip: tas kvailas noras išgelbėti pasaulį ima ir „išspaudžia“ štai tokį fragmentišką tekstą... Gal tikrai reiktų spjaut į tokius niekus ir ką nors gražaus ir pakylėto parašyti...“
Šiandien yra Martino Liuterio Kingo diena. Nedaug tos dienos liko, bet prisiminti ją, manau, verta. Ne dėl madingo kosmopolitizmo, bet tiesiog jei ne šis žmogus - Amerika dabar būtų kitokia. Kitokie būtume ir mes (jei būtume).
Gerokai anksčiau skaitydamas Taylor Branch knygą „Vandenų išsiskyrimas“ („Parting the Waters“) aiškiai suvokiau Kingo reikšmę JAV istorijai: tai žmogus, kuris niekada nebuvęs prezidentu padarė daugiau nei tie, kurių vardai puikuojasi Baltuosiuose rūmuose. Amerika nebūtų didi valstybė, jei nebūtų gimęs Kingas.
Praėjus keturiasdešimt dviems metams po jo nužudymo verta prisiminti paprastą dalyką: istorija matuoja nuveiktus darbus tik jai vienai žinomu matu. Tai, kas atrodo aktualu dabar (ir amžiams) bus juokinga jau rytoj. O tai, į ką šiandien nekreipiame dėmesio gali pasirodyti reikšminga poryt ar po šimtmečių.
Pridėjęs ranką prie širdies prisipažinsiu: laukiu lietuviškojo Martino Liuterio Kingo.
Remiantis organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis praeitais metais pasaulyje areštuoti 108 „liaudies žurnalistikos“ atstovai arba kitaip vadinami blogeriai. Pirmauja Iranas, Tailandas (!), Saūdų Arabija, Vietnamas ir dar keletas kitų. Lyginant su praeitais metais šiemet į cypę sėdo pusantro karto daugiau blogerių.
Jei naiviai manote, kad interneto ribojimas yra būdingas tik totalitarinėms valstybėms, tai skubu pranešti, kad oficialiai duomenis jau filtruos Australija (motyvas — kova su vaikų pornografija), apie tai kalba ir kitos Vakarų pasaulio valstybės (dažniausiai pasitaikantis motyvas — kova su terorizmu).
„Liaudies žurnalistai“ tampa vis didesne rakštimi įvairaus plauko demokratijose ir, prognozuoju, netoli tas laikas, kai apie tai bus prabilta ir Lietuvoje. Rasti pretekstą lengva — viskas priklauso nuo žodžio, kurį įvesti paieškos sistemoje (tinka viskas: xxx, savadarbiai sprogmenys, sionas ir t.t.)
Paradoksas: internetas yra itin stiprus dėl savo demokratiškumo, tačiau labai pažeidžiamas dėl atsakomybės nebuvimo. Tendencija aiški — pasaulis eina interneto varžymo keliu mikliai naudodamasis pasaulinio tinklo silpnosiomis vietomis. Kuo labiau teisė skverbiasi virtualybėn, tuo mažiau ten lieka saviraiškos laisvės. Tiesiog laisvės...
Kas iš to?
Hm, beveik nieko, išskyrus tai, kad ši tendencija yra dar vienas tradicinės žiniasklaidos šansas, kuriuo ji pasinaudoti, ko gero, nesugebės...
