Valdas Kilpys. Apie vaikų auklėjimą
Visai neseniai dukra grįžo iš ateitininkų stovyklos Berčiūnuose. Įspūdžių – iki kaklo. Nors jau praėjo keliolika dienų, bet kalbos liejasi upeliais. Klausau ir neatsistebiu ten dirbančių žmonių išradingumu. „Kaip vis gi paprasta auklėti vaikus“, – kyla priekvailė mintis. „Ypač patriotizmo dvasia“, – dar kvailiau pagalvoju.
„Vieną dieną mūsų stovyklą užpuolė okupantai, – pasakoja dukra, – jie ryšėjo raudonus raiščius, pagrobė stovyklos viršininkę ir uždraudė melstis“. Pagavę kokį stovyklautoją liepdavo prisiekti „kažkokiam stalinui“ sugiedoti „kažkokį himną“ ir jiems padėti gaudyti kitus vaikus. Anot dukros, parsidavėlių beveik neatsirado – stovyklautojai nenorėjo savo žalią raištį iškeisti į raudoną–bolševikinį (šį žodį dukra dabar taria su neslepiamu pasidygėjimu).
Po tokio žaidimo kalbėti su vaiku apie istoriją – vienas malonumas. Be didelio vargo savo dešimties metų dukrai paporinau apie bolševikus, staliną ir lietuviui nemielą komunistinį raudonumą. „Tai šitie senelį ir prosenelį į Sibirą išvežė?“ – dar paklausė.
„Aha, – atsakiau, – tie patys“.
ACH-TĖVO MEILĖ savo viduje.Jūs (durneliai) krikščionys tik mylėkit visus ir iš tos meilės tylėkit, kai šalia jūsų arba jūsų pačių namuose prievartaujama, vagiama, žudoma, meluojama. Jūs tik mylėkit ir tylėkit. Na, galit paverkt, kai niekas nemato..Tą visais laikais šėtonas per savo pakalikus kala. Tik kada pakylama prieš jo darbus, oi kaip imasiautėt. Tarp kitko, ką tada reiškia šv.Jono Krikštytojo laikysena (kaip tik šiandien tai minima). Tai jis, ko gero, nemylėjo, nes garsiai barė ir ne bet ką, o net patį vyriausiąjį valdžios atstovą