Valdas Kilpys. Dviratis

„Školnik“ – toks buvo pirmojo dviračio vardas. Pirmąsyk jį apžergęs pradėjau pusiausvyros reikalaujantį gyvenimą. Vėliau tėvai nupirko sulankstomą „Kama“. Už metų kitų sandėliuke apsigyveno širdies taip ir nepavergęs „Ereliukas“. Gyvenimas ir dviračiai įmantrėjo.

Jau būdamas paaugliu prie kaimo parduotuvės po pamokų rinkau alaus butelius. Sutaupyti pietūs mokykloje ir vietinių girtuoklėlių išmėtyti alaus buteliai padovanojo man vyriškinį dviratį „Aist“. Mėlyną, blizgų ir greitą. Pasaulis išsiplėtė.

Tada atėjo Nepriklausomybė ir nauji dviračiai.

Pavaros, minkštos sėdynės ir šviesos daro dviračius panašiais į automobilį, bet būtinybė minti viską sustato į vietas. Jei būčiau poetas kurčiau eiles dviračiui (Vladimirui Nabokovui dviratis po drugelių ir šachmatų yra bene trečiasis vartojamas įvaizdis).

Dviračių populiarėjimas – dvilypis judesys link praeities ir ateities. Kai minu pedalus jaučiu laiko tėkmę. Minu drauge su savo mirusia baba vežančia pieno bidonus „į punktą“, spaudžiu vairą podraug su kitų metų Tour de France nugalėtojais. Esu čia–ir–dabar, su judančiais sąnariais ir vėju ausyje.

Dviratis išvaduoja nuo ėjimo nuobodybės ir automobilinės skubos. Tai aukso vidurys, koncentruota dabartis, minčių laisvumas. Ką tik išvariau savo juodbruvą blizgų draugą lauk. Stovime abu, dairomės. Sveikas pavasari, tau lengviau žengti į miestą kai regi minančius ratuotus žmones.

Svarbu tik neprarasti pusiausvyros...