Šį klausimą esu sau kėlęs ne kartą, šiandien jis vėl netikėtai tapo aktualus. Šnektelėjom su kolege (retoriškai paklausė, ką mes tikro žinom apie Latviją, Estiją, Baltarusiją?), o popiet, apsilankius Pilies gatvės knygyne, dar vienas akstinas atsirado.
Besidairant po „Istorijos“ skyrių, akis nuklydo „Kalbotyros“ lentynų link. Ten dešimtys žodynų: lietuvių-anglų, anglų-lietuvių, lietuvių-rusų, rusų-lietuvių, lietuvių-ispanų ir atvirkščiai, lietuvių-ispanų ir t.t. Ir tik viena maža lietuviškų-lenkiškų pasikalbėjimų knygelė (serija „Berlitz“).
Kodėl ten nebuvo rimto lietuvių-lenkų ir atvirkštinio žodyno? Gali būti aibė to priežasčių, gal net labai proziškų, tačiau kipšas pakuždėjo, kad čia viskas dėl to, kad mūsų kaimynai mums - visiškai neįdomūs. Karikatūros kažkokios ir tiek. Pšekai, zirga galvos ir kulemajės. Kam jais rūpintis?
Ir iš tikrųjų: ką mes žinome apie jų kultūrą? Lenkų kiną, literatūrą, architektūrą, istoriografiją? Nic. O juk tai lobiai glūdintys greta mūsų, į kuriuos nekreipiam dėmesio, manydami, kad išvadas apie kaimynus galima daryti žvelgiant į jos kelius (beje, nuolat gerėjančius), futbolo sirgalius ar vieną kitą įkyrų politiką.
Kartais pažiūriu TV Polonia (rodo prastai, mirguliuoja) ir negaliu atsižavėti, kad ir vienu paprastu dalyku: TV serialais ir jų kultūra. Tų serialų yra visokių: ir apie šiandieną, ir istoriją. Tai mielieji, nežinau gal matėt, mes nė iš tolo negalim su jais lygintis. Nei biudžetu, nei siužetu.
O jei negali lygintis, ką gali daryti? Pasimokyti. Bet kur tau iš pšekų mokysies.
Kalbant apie atminimo suoliukų bumą (ir ryškėjantį piktnaudžiavimą šia mažosios architektūros forma):
„Vilniuje ketvirtadienį bus atidengtas skulptūrinis suoliukas žmogaus teisių gynėjui, Nobelio taikos premijos laureatui, akademikui Andrejui Sacharovui atminti. Skulptoriaus Vlado Kančiausko sukurtas skulptūrinis suoliukas aikštėje prie Spaudos rūmų pastatytas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Seimo Žmogaus teisių komiteto iniciatyva (...)“ (BNS)
Kiek suoliukų reikia atidengti, kad jau pasidarytų įtartina. Kaip manot?
Šiandien naujienų agentūros išplatino žinią, kad Gedimino prospekte atidengtas paminklinis suoliukas, skirtas maestro Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžiai įamžinti. Taip jo draugai ir bendražygiai dar kartą nutarė užfiksuoti V. Kernagio atminimą. Panaši skulptūra maestro prieš keletą metų buvo pastatyta Nidoje.
Atrodytų būtų galima tik džiaugtis. Štai Vilniuje atsirado dar viena kamerinė skulptūra, priminsianti V. Kernagį. Tačiau norėčiau pabūti kandžiu ir paklausti, ar netiktų čia vieno žinomo atminties tyrinėtojo įžvalga, jog „kuo daugiau skulptūrų, tuo mažiau gyvenimo“? Kitaip tariant: pastatydami kam nors skulptūrą, tą asmenį ir reiškinį tarsi mumifikuojame, gramzdiname į istoriją.
(Panašia strategija šiuo metu remiasi LRT laidos „Kine kaip kine“ rengėjai, net ir prieš keletą metų pastatytus filmus įrikiuojantys į „legendinių“ sąrašą, o kitus, seniau statytus, išnarstantys taip, kad nelieka jokio paslapties ir autentiškumo šydo.)
Ar mes tikrai norime nugramzdinti mūsų visų mylimą V. Kernagį į istoriją, paversdami jį muziejine vertybe?
Vienas iš V. Kernagio fondo uždavinių – išsaugoti maestro atminimą. Šventa užduotis. Todėl tarsi natūralu, kad statomi paminklai. Tačiau mano giliu įsitikinimu – tikiu, kad surasčiau ir daugiau palaikančiųjų – tokio „kalibro“ žmonėms, paminklai nereikalingi. Jie patys yra paminklai. Jų įtaka yra neabejotina. Ir joks metalo gabalas, kad ir meniškai išpildytas, negali jiems nieko pridėti.
(Beje, nežinau kaip baigėsi istorija Vilniuje pastatyti paminklą Vladimirui Visockiui. Tikiuosi jo nepastatė? Jei nepastatė, tai tegu ir niekada nepastato. Tie žmonės tebėra gyvi: kitų žmonių prisiminimuose, savo pačių žodžiuose ir darbuose.)
Na, o jeigu žūtbūt norima statyti tuos paminklus, tai vertėtų bent jau palaukti – mažų mažiausiai kelias dešimtis metų, kad viskas istoriškiau atrodytų.
Vienoje Vilniaus senamiesčio lauko kavinėje laukiu užsisakyti pietų patiekalo. Sėdžiu, žvalgausi. Prie kito staliuko sėdi jauna pora. Daugiau žmonių kavinėje nėra. Matau, prie kavinės artėja čigonė su vaikeliu vežimėlyje. Suprantu, prašys pinigų. Pora sėdi arčiau, paprašo jos. Vaikinas jau vers piniginę duoti pinigų, kai iš kavinės gelmės "iššauna" padavėjas. "Iššauna", suploja rankomis, ir "Viskas, tavęs čia nėra, nyk". Moteris kažką bando sakyti, o jis ją dar stipriau paspaudžia. Ji kažką veblena apie "išsigimėlį", lyg ir bando prakeikti. (Deja, jos prakeikimas skamba naivokai. Ne tie laikai) Tada vaikinas vėl staiga persimaino, šauniai pasisuka ant kulnų, prieina prie manęs ir švelniu balsu (savas): "Ko pageidausite?" "Bulvinių blynų su grietine spirgučiais". Kaip turėjau pasielgti? Ar turėjau duoti jam pastabą? Situacija, mano akimis, buvo moraline prasme dviprasmiška. Tas ciniškas suplojimas (nelyg šuniui), atsainus rankus mostas, absoliučiai paniekinantis, absoliučiai naikinantis. Kaip supratau, jauna pora taip pat įžvelgė čia kažką ne visai gero. Juolab, kad vaikinas tikrai ruošėsi čigonei duoti pinigų. Tik vėliau išgirdau merginą sakant kažką apie Prancūziją (?) užplūdusius romus, kad "negali praeiti", tiek jų daug. Papietavau, apsimečiau, kad viskas buvo normalu. Bet ar tikrai normalu?
Štai jau antra savaitė, kaip mažylė gimus, o aš vis dar negaliu į ją atsižiūrėti. Atvirai tariant – kartais žiūrint į ją, man darosi silpna. Ypač pirmomis dienomis taip buvo, kai bejėgė jos galvutė vos vos pakilusi, nusvirdavo ant peties, o akelės nedrįsdavo dar prasimerkt. Dabar drįsta vis labiau. Ir veiduko raumenis šypsenai mankština. Kai grįžom iš ligoninės namo, vienas mitas sugriuvo iškart – kad bus didelis diskomfortas keltis naktį (Bijojau to.). Nieko panašaus... Viskas gerai. Švieselę uždegi, atsineši beždžioniuką ir vystai. Nežinau, labai puikus jausmas. A, dabar daug kas vyksta pirmą kartą: pirmas maudymas, pirmas išėjimas į lauką. Buvo labai nedrąsu į lauką eiti. Kažaip keista, tas vaikas toks pažeidžiamas, miega už siauros vežimėlio pertvarkos, o šalia kunkuliuoja gatvė.
Vakar vakare, grįždamas namo, trumpam prisėdau ant vieno iš Gedimino prospekto suoliukų. Žvelgiau į vaikščiojančius prospektu žmones, mėgavausi gaiviu ankstyvo pavasario brizeliu ir... staiga suvokiau, kad prospekte vien jaunimas. Žmonės iki 30 metų. Vyresnių nei 30 metų buvo itin mažai. Ir beveik nebuvo vyresnių 50, 60, 70 metų žmonių. Devyni jauni, vienas vyresnis, devyni jauni - vienas vyresnis ir t.t. Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvoje du kartus per metus – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį – būna baisiai nemalonus laikas. Laikas, kai pamažu tirpsta sniegas ir mes galime pamatyti, ką padarėme ir ko nepadarėme per žiemą. Kiek šunų išmatų (ne)surinkome, kiek žolės automobilių ratais (ne)išmaurojome, kiek nuorūkų (ne) primėtėme ir t. t. Žinoma, kiekvienais metais vaizdas būna blogas.
Šeštadienį popiet ėjau vieno iš daugiabučių rajonų gatve apimtas nusivylimo, apmaudo, vis klausdamas savęs, ar ateis toks laikas, toks pavasaris, kai viskas atrodys kitaip. Maždaug kaip Šveicarijoj, t.y. normaliai. Ir keliskart atsakiau sau neigiamai. Tą akimirką, dairydamasis aplink, buvau visiškai praradęs tikėjimą. Pavyzdžiui, netikėjau, kad kas nors kada nors pakeis štai šį, konkretų, šaligatvio bortelį.
Per tas dvidešimt minučių, kol kulniavau namo, kai kas man paaiškėjo. Tiksliau, pavyko suformuluoti sau vieną seną nuojautą. Lietuvoje manęs negąsdina stambūs korupcijos atvejai, sukčiavimas, kontrabanda, neskaidrūs viešieji pirkimai ir pan. Kas iš tikrųjų mane gąsdina, tai mūsų, „paprastų“ žmonių neįtikėtinas sugebėjimas per labai trumpą laiką „nugyventi“ materiją, apleisti daiktus.
Kas tie daiktai? Patys paprasčiausi: tai šaligatvio plytelės, borteliai, žolė, stotelės, šiukšlių dėžės, suoleliai stotelėse, kanalizacija, gatvės nuolydis, medžių guotai, krūmai, šiukšlių dėžės, šiukšlių rūšiavimo konteineriai, vaikų žaidimo aikštelės, namų fasadai, laiptinės, liftai, skelbimo lentos pirmame aukšte, džiovyklų patalpos – viską mes esame apleidę, nugyvenę, pavertę tikra bjaurastimi.
Nė kiek neabejoju, kad mes anksčiau ar vėliau įveiksime sukčius, kontrabandininkus ir kyšininkus. Tai akivaizdžios, lengvai dramatizuojamos problemos, į kurias lengva sutelkti dėmesį. Tai nuolat akcentuoja aukščiausi šalies pareigūnai. Rezultatai – akivaizdūs (plg. gūdžius 1994-uosius). Tačiau aš nesu tikras, kad mes kada nors išrūšiuosime 80 procentų šiukšlių, išmoksime surinkti šunų išmatas, nustosime mauroti žolę ir atkursime suniokotą.
Kad atsakingai klosime šaligatvių plyteles, tiesime bortelius, nevažiuosime ant jų savo automobiliais, nedeginsime plastmasinių šiukšlių dėžių, nedaužysime į žemę cementinių, nelaužysime suolelių, gatves tiesime taip, kad vanduo tinkamai nubėgtų į kanalizaciją, jas prižiūrėsime, nelaužysime medžių, o krūmų nepaversime viešuoju tualetu, prižiūrėsime savo namus, nerūkysime lifte ir t.t. t.t. Ir kad tai, kas suniokota – atstatysime.
Stabtelėjau prie vienos autobuso stotelės. Įsižiūrėjau į ją. Ką turėjo galvoti gatvės tvarkytojas, suvertęs didžiulę masę purvino sniego ant suoliuko autobuso stotelėje? Kas jis? Ir ar jis kada nors galvos kitaip? Ką galvoja namo gyventojai, ant pievos šalia namo statydami automobilius ir paversdami ją – nebijau pasakyti – kiaulių laidaru. Ir ar ateis toks laikas, kai jie liausis statę čia savo mašinas, atveš žemių ir užsės žolę?
(Ar atveš jie žemių ir užsės žolę?)
Viename interviu Kazys Almenas pasakojo, kaip jis supratęs, kad Sovietų Sąjunga žlugs. Jis tą supratęs, žiūrėdamas į... suskilusias, išdaužytas, netinkamai paklotas ir visų apleistas šaligatvio plyteles. Sako, žiūrėjau į jas ir supratau, kad šiai šaliai liko nedaug. Nėra joje feedback‘o. Jie nemoka, negali, nemato reikalo pakeisti plytelių. Ką jau kalbėti apie kitus dalykus...
Ar pakankamas mūsų feedback‘as šiandienos Lietuvoje? Kaip tokia padėtis galėtų pasikeisti? Ir kada? Mąstant realiai, metodiškai... Kaip pasiekti, kad Lietuvoje pakankamai daug žmonių, vadinamoji kritinė masė, imtų rūpintis bendruoju gėriu kasdienybėje? Šią akimirką man labai sunku įsivaizduoti tokį laiką. (Ir aš tikrai nežinau metodo.)
Tačiau jeigu toks laikas ateitų, aš tikrai didžiuosiuosi. Ir sakysiu savo vaikams: „Jūs neįsivaizduojat, būdavo ateina pavasaris, nutirpsta sniegas ir...“. „Būdavo, kad žmonės važinėdavo šaligatviais traiškydami kitų žmonių pasodintus augalus...“.
Turbūt niekas. Nes netgi tiesiai į jų dailią figūrą nukreiptos prezidentūrą saugančios kameros akis akla ir bejėgė.
Vienas iš mieliausių Vilniaus senamiesčio mažosios architektūros elementų – Alumnato drambliukai, ant savo akmeninės nugaros nešantys nūnai jau aptrupėjusią šachmatų lentą (kaip elegantiška!), nyksta tiesiog akyse.
Vienas po kito dingsta šachmatų lentos langeliai, trupa kojos, yra pagrindas, nuskelti ir nutarkuoti šonai. Kažkaip išties skaudžiai jie apdaužyti, nelyg piktadarių suspardytas anądien linksmų rankų nulipdytas sniego senis.
Atrodytų, kurgi kitur, jei ne prie prezidentūros, solidžių institucijų apsuptyje drambliukai turėtų jaustis saugiau. Sutvarkyta aplinka („išdaužto lango“ efektas? Atmesta.), net dvi kameros (ne viena, o dvi!), nukreiptos į keliasdešimties kvadratinių metrų teritoriją.
Kad jos akylos, tai tikrai. Kadaise, dar studijų metais, per keletą minučių, kai ten dar nebuvo metalinės tvorelės, buvome nuvyti toliau, mat sėdinėjome ant atbrailos, skiriančios kiemą nuo prezidentūros. O štai skriaudžiamų drambliukų nepastebi. Juos gali skriausti, kas panorėjęs.
Bičiuliai, o gal ir prezidentūra nesaugoma, kaip nesaugomi ir tie mieli drambliukai? Gal jos sargybiniai miega? Ir kiekvienas užsimanęs gali nusliuogti virve žemyn pasigrožėti prezidentūros kiemu!
Ar mus vis dėlto sučiuptų?
Mano senelis kadaise, apie 1989-uosius, netoli Trakų ėmė statydintis vasarnamį. Vietą išrinko jaukią: ant kalvelės, prie pušynėlio, netoli ežero. Vieta buvo nuošali ir išties graži, dar mažas būdamas ją įsimylėjau. Priešais akis – tapybiški kloniai su tolimoje mėlynuojančia pušų juosta. Dangus čia aukštas ir erdvus, ir kai vasaros pabaigoje danguje gailiai klykaudami ima ratus sukti naująją kartą išperėję suopiai, išgyveni tai, ką sunku apibūdinti žodžiais. Kažką tikrai pirmapradiško. Kaip pirmapradiškas yra gervių riksmas ankstyvą rytą paežerės pelkynuose.
Tačiau čia norėjau papasakoti ne apie šios vietos grožį, – užsiminiau tik šiaip, nesusilaikęs, pagautas sentimentų, – o apie kai ką kita, apie jos pasikeitimus. Taigi per pastaruosius dešimt metų šis nuošalus, saikingai sukultūrintas gamtos kampelis beveik nepastebimai išaugo į nedidelę gyvenvietę – su jai būdingais privalumais ir trūkumais. Šiandien čia jau stovi septynetas naujų namų ir trūnija vienas nepastatytas (paaiškėjo, kad pastarasis imtas statyti nelegaliai).
Daugelį naujųjų namų čia susirentė (jei tas žodis „susiręsti“ čia tinka) pasiturintys žmonės – įvairūs verslininkai (kas gi kitas dabar įmanytų įpirkti tokią brangią žemę?). Namai solidūs, statomi gyvenimui, o ne vasarojimui. Mes, senbuviai, kaip ir pridera, sąmoksliškai susimirksime ir toliau skeptiškai stebime aplink vykstančius pasikeitimus, kurstydami savyje nostalgijos, „senų gerų laikų“ prisiminimus. (Tikrieji čiabuviai, kaimo, įsikūrusio kalvos apačioje, gyventojai lenkai, gyvena tylų, netgi užguitą gyvenimą.) Kuo gi mes stebimės?
Daugeliu dalykų. Tačiau visų pirma naujųjų kaimynų sugebėjimu tylų ir intymų gamtos kampelį per keletą metų paversti gyvenviete, priemiesčio „sodais“, antra – nenumaldomu siekiu viską „sušukuoti“, sukultūrinti. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė (ar kaimynas, jie ten dažnai keičiasi) savo teritorijoje nugenėjo priešais namo verandą augusias pušis, kad šios nemaišytų žiūrėti į ežerą (liko žaliuoti tik pačios viršūnės), išrovė krūmus ir specialiu preparatu nusvilino žolę, kad vietoj jos pasėtų veją.
Kaip vienas iš senbuvių, stebėdamas šiuos darbus, dažnai klausiu savęs apie tokio požiūrio į aplinką motyvus. (Tikėtina, Lietuvoje panašūs procesai vyksta ir platesniu mastu.) Kodėl tūli savininkai, nelyg kokie stalinistai, siekia iš pagrindų pakeisti aplinką, užuot bandę gražiai prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išties pagyventi prabangiai – tyloje, supami kvapnaus pušų vėjo, nedideliame, „skandinaviško“ stiliaus namelyje.
Vargu ar tokią keitimo pastangą būtų galima paaiškinti noru įsigyventi, įsijaukinti, veikiau tai noras pademonstruoti galią: sau, kaimynams ir aplinkai. Parodyti, kad tu šeimininkas ir gali viską pakeisti. Kad materija, kad ir kaip priešintųsi, bejėgė prieš tave. Jei medžiai tau užstoja ežerą, jų turi nelikti (antraip nesijausi valdąs padėtį), jei žolėje pilna pušų spyglių ir kietų stiebų, reikia ją išplikinti ir pasėti veją, jei teka upeliukas, jis turi virsti kūdra.
Tačiau labiausiai stebina, kaip gražiai ir su džiaugsmu žmonės sugeba atimti iš savęs (ir kitų) gamtą, nuošalumą ir tylą (nekalbu apie keturračius, – suka ratus ir jie); tai, už ką jie pasirįžę išeikvoti tiek daug energijos, sumokėti tiek daug pinigų. Intuityviai suvokdami, jog gamta, nuošalumas ir tyla yra vertingi, jie, deja, nesugeba žengti dar vieno žingsnio – apriboti savo proletarinį įkarštį ir pagyventi išties prabangiai: tylų vakarą gerdami vyną ir girdėdami, kaip medžio kamienu striksi bukutis.
Šį pavasariškai vėjuotą ir šiltą savaitgalį mano tėvai mudviem su žmona nutarė surengti ekskursiją po Kauną. Iš pradžių nuvykome į Aleksoto turgų pašniukštinėti sendaikčių, o vėliau į Aleksoto apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria plati Kauno panorama – nuo Nemuno ir Neries santakos iki Dainavos mikrorajono kaminų.
Tokios gražios Kauno panoramos nebuvau matęs (buvau čia pirmą kartą). Patvinusios upės buvo užliejusios santaką ir atrodė, tarsi miestas būtų išniręs iš vandens pasišildyti saulėje. (Nejučia prisiminiau sukilėlius, kurie 1941-ųjų metų vasarą nuo Aleksoto šautuvais pliekė į besitraukiančius raudonarmiečius.) Tačiau nukreipęs žvilgsnį žemyn kelias akimirkas žvelgiau, negalėdamas patikėti savo akimis.
Tokio kiekio šiukšlių jau seniai nebuvau matęs. Ant šlaito jų buvo tiek daug, kad plotas prieš apžvalgos aikštelę priminė sumažintą Kariotiškių sąvartyno kopiją. Ko ten tik nebuvo! Ir nuorūkų, ir popiergalių, ir butelių, ir „bambalių", ir plastikinių maišelių. Ten buvo didžiausia krūva šampano butelių kamščių. Matyti, jog ši Aleksoto aikštelė – mėgstama vestuvininkų vieta. „Stojam, stojam, mielieji, susispaudžiam.“ Ir nuotrauka gatava.
Žinoma, mano reakcijoje būta subjektyvumo. Tądien ypač norėjau susigrąžinti sau Kauną, pamatyti ir pajusti jį kitaip, suvokti jį tiek kaip urbanistinę visumą, kaip tikrą Laikinąją sostinę, miestą, kuris savo ypatingu charakteriu jaudina daugelį žmonių – tiek išvažiavusių iš Kauno, tiek jame gyvenančių, todėl artėdamas prie Aleksoto apžvalgos aikštelės buvau atviras ir nusiteikęs romantiškai. Nepaisant mano subjektyvumo, įspūdingas kiekis šiukšlių prieš mūsų akis mėtėsi objektyviai.
Kol žvelgėme į Kauną, desperatiškai bandėme fotografuotis (kėlėme fotoaparatą kuo aukščiau) ant kalno šlaito išdygo trys maždaug dešimties metų vaikai. Ir lyg niekur nieko ėmė svaidyti tuščius po visą pievą išmėtytus šampano butelius žemyn. Pokšt. Pokšt. Surikau. Atsitiktinumas: mano riksmas sutapo su policijos signalu apačioje ir balsu per ruporą. Piemenys pabėgo (dar bailūs). O aš klausiau savęs, kaip vienoje reprezentatyviausių Kauno vietų gali vykti tai, ką dabar regime...
O gal aš naivus? Gal dėl kokių nors priežasčių šios vietos neįmanoma sutvarkyti ir prižiūrėti, kad nebūtų prišiukšlinta vėl? Stovėdamas ėmiau ieškoti racionalių paaiškinimų, kad galbūt šios šiukšlės išniro po žiemos. Visi žinome tą „bjauriąją savaitę“ Lietuvoje, kai po žiemos iš po nutirpusio sniego į paviršių išlenda viskas, ką esame pridirbę per žiemą. Tačiau sniego Lietuvoje jau seniai nebėra! Vargu ar jis Kaune išsilaikė ilgiau nei kitose Lietuvos dalyse.
Tokios netvarkos priežastys slypi kitur. Ir jos turbūt labai banalios. Tačiau juk nėra neišsprendžiamos? Tai klausimas Aleksoto namų ūkiui. Jeigu nesusigriebs šios vietos sutvarkyti jie, belieka tikėtis, kad šią vietą pastebės jau greitai Lietuvoje vyksiančios švaros akcijos „Darom 2010“ dalyviai. Prisidėčiau ir aš, jei būčiau tuo metu Kaune, tačiau akcijos dieną tikiuosi eiti tvarkyti Vilniaus Trijų kryžių kalno šlaitų, kurių būklė yra labai panaši.
Nusileidę žemyn nuo Aleksoto į Senamiestį ir nužingsniavę Laisvės alėjon pasukome į Miesto sodą. Papietauti ir šnektelėti. „Noriu susigrąžinti sau Kauną", – pasakiau žmonai. Tai, ką ji atsakė, mane privertė krūptelėti, tai skambėjo kaip šiandienos ir ankstesnių susitikimų su šiuo miestu apibendrinimas. „Kaunas yra tarsi išsipildymo laukiantis pažadas", – pasakė ji. Pritariau jai iš visos širdies. Kaunas yra patrauklus miestas. Jį nori kartkartėmis atrasti.
