Zigmas Vitkus. Daržas ir augalai

Antanai, kai iš ryto einu darban ir matau ilgoje Juozapavičiaus gatvėje besidarbuojančius kiemsargius, pajuntu jaukumą. Jaukumą ir pasaulio stabilumą. Jei girdžiu "džrrrr," "džrrr" (o vasarą "šššš", "šššš"), reiškia, kad gyvenam, reiškia tvarkomės, reiškia dar ne karas. Kiekvieną kartą eidamas noriu jiems padėkoti. Porą kartų bandžiau, bet nepavyko. Turbūt per tyliai ir neryžtingai dėkojau, o jie to nesitikėjo. Dar bandysiu. Šiek tiek drąsiau. O šiandien tingus klasikinis sekmadienis. Budžiu, taip sakant;) Dedu naujus tekstus (o gaivus šaltini BNS!), tvarkau seniau įdėtus, ieškau iliustracijų. Ir žinot kaip jaučiuosi? Jaučiuosi taip, tarsi dirbčiau darže. Tarsi ravėčiau, sodinčiau, laistyčiau, puoselėčiau. Kompiuterinė matrica - tai "žemė" (nenusišnekėjau?), o tekstai - "augalai". Va taip suasocijavo. O ryt, duos Dievas, sutiksiu ir daugiau daržininkų, pakirdusių iš gilaus miego:)