Zigmas Vitkus. I do not need vacation in the foreign land
Šį šeštadienį keliavom po Vilniaus apylinkes. Keliavimo priemonė: Volkswagen Passat, kurį kartais švelniai vadiname „Darbininkėliu“. „Darbininkėlio“ įgulą sudarė keturi: aš, mano žmona Dangė, sesuo Eglė ir geriausias draugas Renatas. Kelionės maršrutas: Vilnius-Medininkai-Turgeliai-Jašiūnai-Rūdninkai-Keturiasdešimt Totorių kaimas-Vilnius.
Pirmiausia vykstam į Medininkų pilį. Snyguriuoja, „vairavimo sąlygos sudėtingos“. Aplink dykuma. „Wild East“, - sako Renatas. Tikrai. Platūs, dirvonuojantys laukai ir jais klaidžiojantis vėjas. Tik kur ne kur matyti vieniša sodyba. Štai ji – XIV amžiaus pabaigoje statyta Medininkų pilis, keletą dešimtmečių saugojusi lietuvių žemes nuo kryžiuočių. Renatas aiškina, kad jie mėgdavę pulti šia kryptim. Lipam per tvorą, nes ant vartų užkabinta spyna. Atsiduriame sienų keturkampio viduje ir imame įsivaizduoti kaip viskas atrodė „tada“, prieš 600 metų. Pasivaikščioję, pafotografavę ir palakstę (pilis – „gardinio“ tipo) kiūtinam Medininkų bažnyčios link. Labai gražiai atrodo senos eglės šventoriuj. Neįprasta joms šventoriuose augti.
Kita stotelė – Turgeliai. Tokios bažnyčios galėtų pavydėti ir miestas, rašoma kelionių gide. Ir išties, didelė ji, neobarokinė. Neobarokinė? Turbūt. Fasado nišose įkomponuotos Jono Pauliaus II-jo ir Motinos Teresės skulptūros. Užėję į vidų, patenkam į trinavę erdvę. Galinės presbiterijos siena apšviesta neoninėmis šviesomis: mėlyna ir violetine.
Gatvių užrašai Turgeliuose dviem kalbom: lietuviškai ir lenkiškai. Akmenų gatvė – Kamienska ul. Pačiame miestelio centre įsikūrusi ritualinių paslaugų parduotuvė. Retoriškai klausinėju bendrakeleivių, kodėl pačiam miestelio centre stovi ji, o ne seniūnija? Turgelių seniūnija įsikūrusi kiek toliau. Tame pačiame pastate veikia ir paštas. Trispalvė prie seniūnijos susisukus aplink kotą. Vyras kopėčiomis užsilipęs ant virš įėjimo į seniūniją įtaisyto stogelio stato šventinę eglę.
Pavažiuojam iki Turgelių kapinių XIX amžiaus viduryje pastatytos, apvalios formos koplyčios. Sienos, kaip ir bažnyčios, inkrustuotos akmenukais. Šiandien čia – šarvojimo salė. Užrašas prie durų: „Dėl numirėlių šarvojimo kreiptis į Ž...“. Tas pats užrašas ir prie Medininkų bažnyčios. Kapinėse nustebina metalinių kryžių kiekis. Ir labai egzotiškai atrodančios plastmasinės gėlės ant apsnigtų kapų. Išties labai egzotiškai. Netoliese kapų – sodas. Turbūt buvusio kolūkio. Už sodo matau saulę. Klausiu savęs (ir kitų) kokia ji, kaip ją apibūdinti. Padūmavus? Taip, tai faktas. Ji padūmavus. Tačiau kokią metaforą surast? Nedrąsi? Šalta? Nedrąsi ir šalta saulė miltų spalvos danguje. Tebūnie taip.
Šąla. Eismo sąlygos sudėtingos. Privažiuojam Mažąją Merkinę. Netoliese ir šio savaitgalio kelionės tikslas – Povilo Bžostovskio dvaro (ir Respublikos centro) griuvėsiai. Didelis įspūdis. Idėja, užmojis. Gerai, kad atvažiavom žiemą. Žiemą išryškėja struktūros. Sukam ratus aplink griuvėsius. Kiek prarasties... Mūsų Lietuva, vien prarastis. Vaizduotė nuolat įsitempia atkūrinėdama tai, kas prarasta: prikuria, pripiešia, nuolat dirba. Šveicarijoj stovėtų rūmai lyg niekur nieko. Nes nepagalvoji, kad jų galėtų nebūti. Ką kalbėti apie XVIII amžių, kai XII amžiaus vienuolynai išlikę beveik nepakitę.
su žmona einam link kaimo. Kertam tiltą per Merkį. Merkys dar neužšalęs, tačiau jau nebe toks platus. Kai kur – keleto sprindžių pločio. Ant kranto sutūpusios antys. Pamačiusios mus, subėga į vandenį ir kvarksėdamos paplaukia tolyn. Mums nuėjus – sugrįžta. Kaime matyti senų pastatų. Dangė padaro nuotrauką. Seniausi kaimo gyvenamieji namai sujungti su ūkiniais pastatais, tvartais. Vieno stogas (dengtas malksnom) įlūžęs, sienos išvirtusios, kiti, nors ir nebegyvenami, vis dar laikosi. Gelbsti asbestinis stogas. Tas, su įlūžusiu stogu, primena gyvulį su sulaužytu stuburu.
Grįžtam. Dangė moja ir rodo dešinėn. Tarp medžių matyti vartai, kurių nepastebėjau, ir laukuose stovinčią koplyčią. Beveik bėgu. Taip netikėta. Visi judam link koplyčios. Dirvonuojančiam apsnigtam lauke jis atrodo monumentaliai. Žiūrim, žiūrim, ogi Kristus kažkoks pasimetęs, lyg ką blogo padaręs, kiūtina. Kažko jo skulptūrai trūksta. jai trūksta kryžiaus! Kristus neturi kryžiaus. Kažkas iš Kristaus atėmė kryžių. Svarstom, kas jį nugvelbė. Tikriausiai niekas nenugvelbė, tikėtina, kad buvo medinis ir supuvo.
Vaiskiais žandais einam į mašiną. Pietų metas. Patys skaniausi pietūs. “Darbininkėlio” dyzeliukas tyliai kalena, šildo sėdynes, o mes kertam sumuštinius, salotas, užsigerdami arbata. Tolesnis kelionės taškas – Keturiasdešimties Totorių kaimas. Temsta. Oras apsiblausęs, draugas sako – “mistiškas“. Taip jauku mašinoj, kad nesinori išlipt. Kai vis dėlto išlipam ir einam link mečetės, dantis ant danties nesueina, taip griebia drėgnas šaltukas kūną. Trumpai pasivaikštom ir atgal į mašiną.
Viskas labai įdomu, tiesiog geri į save visokius mažmožius: storaliemienius uosius prie kelio, apsnigtus akmenis kapuose, gražiai dažytą mečetę. Totoriai, tolimų šalių gyventojai, jau šeši šimtai metų gyvena su mumis po vienu dangumi.
Į mudviejų namus grižtam jau visai tamsoj. Sukurnam visi į vidų, o tada arbata, citrinų, imbiero ir medaus gėrimas ir… “Vanna Tallin”. Gerai pailsėjom šiandien. Ir tuo pačiu praturtėjom. Čia labai tinka Kanados "Blue grass" dainininko Gordono Lightfooto dainos žodžiai: “And I don’t need vacation in the foreign land”.
