Zigmas Vitkus. Ką mes žinome apie savo kaimynes?

Šį klausimą esu sau kėlęs ne kartą, šiandien jis vėl netikėtai tapo aktualus. Šnektelėjom su kolege (retoriškai paklausė, ką mes tikro žinom apie Latviją, Estiją, Baltarusiją?), o popiet, apsilankius Pilies gatvės knygyne, dar vienas akstinas atsirado.

Besidairant po „Istorijos“ skyrių, akis nuklydo „Kalbotyros“ lentynų link. Ten dešimtys žodynų: lietuvių-anglų, anglų-lietuvių, lietuvių-rusų, rusų-lietuvių, lietuvių-ispanų ir atvirkščiai, lietuvių-ispanų ir t.t. Ir tik viena maža lietuviškų-lenkiškų pasikalbėjimų knygelė (serija „Berlitz“).

Kodėl ten nebuvo rimto lietuvių-lenkų ir atvirkštinio žodyno? Gali būti aibė to priežasčių, gal net labai proziškų, tačiau kipšas pakuždėjo, kad čia viskas dėl to, kad mūsų kaimynai mums - visiškai neįdomūs. Karikatūros kažkokios ir tiek. Pšekai, zirga galvos ir kulemajės. Kam jais rūpintis?

Ir iš tikrųjų: ką mes žinome apie jų kultūrą? Lenkų kiną, literatūrą, architektūrą, istoriografiją? Nic. O juk tai lobiai glūdintys greta mūsų, į kuriuos nekreipiam dėmesio, manydami, kad išvadas apie kaimynus galima daryti žvelgiant į jos kelius (beje, nuolat gerėjančius), futbolo sirgalius ar vieną kitą įkyrų politiką.

Kartais pažiūriu TV Polonia (rodo prastai, mirguliuoja) ir negaliu atsižavėti, kad ir vienu paprastu dalyku: TV serialais ir jų kultūra. Tų serialų yra visokių: ir apie šiandieną, ir istoriją. Tai mielieji, nežinau gal matėt, mes nė iš tolo negalim su jais lygintis. Nei biudžetu, nei siužetu.

O jei negali lygintis, ką gali daryti? Pasimokyti. Bet kur tau iš pšekų mokysies.