Zigmas Vitkus. Ne taip paprasta švęsti...

Pabėgęs nuo šventės šurmulio, nutariau užrašyt keletą minčių. Pradėsiu nuo to, kad turbūt nėra nieko beviltiškesnio už nepavykusią šventę. Nedrįsčiau sakyti, kad 2009 metų Kalėdos, kuriose šią akimirką dalyvauju, nepavyko, reikėtų sakyti taip: buvo pavykusių mizanscenų, bet visuma, ne-a. Nėra idėjos. Ir kai nėra idėjos - viskas išvirsta į išplėstinį pasisėdėjimą už stalo, akis įbedus į, banalu ir sakyti - TV.

Reikalas tas, kad tuose pat namuose (esu prie jų nuoširdžiai prisirišęs) teko dalyvauti ir pavykusiose šventėse, dėl to viską jaučiu dar skaudžiau. Turiu su kuo palygint. Sunku stebėti kaip mūsų senieji, mūsų bočiai po truputį, kiekvienais metais vis labiau, ima nesuvaldyti inertiškų, jaunųjų. Matai kaip jie gėdijasi atlikti senuosius, įprastus prieš keletą metų, ritualus. Kažko varžosi, vis prityla... Ir rankos žegnonei neryžtingai kyla ir padėka atvykusiems nuskamba tyliau. Lyg jaučiant kaltę, lyg nepasitikint... Bijant būti centru.

Tačiau centro negali nelikti. Jis turi būti. Ir kas gi atsitiko? Jį užėmė vaikai. Vaikai šiandien valdė mus visus, jie mus tiesiog užvaldė! Negalėjau patikėti, kaip jie mus tvarkė. Kaip susitelkę stūmė nuo TV, paskutinio kai kurių suaugusiųjų bandymo bent pusvalandžiui išsaugoti vakaro rimtį...

Žinot, etnologai yra pastebėję. Kai šventė tampa "vaikiška", kai joje ima dominuoti vaikai (o būtent taip mūsų atveju ir įvyko), tradicija yra jau degradavusi. Nerašyčiau viso to, jei nejausčiau, kad tai būdinga ne tik mūsų ratui, kad tai būdinga daugeliui šeimų. Viskas išvirtę į vaikų žaidimą. Jame suaugusieji tiesiog atlieka resursų skirstytojų, minimalios tvarkos palaikytojų vaidmenį.

Liūdniausia, kaip ir minėjau, pakankamai gerai šventei "potencialas" yra, bet kažkas nepavyksta, kažkas neįvyksta... Ir visos "valdžios" atidavimas vaikams, yra šio "neįvykimo" simptomas. Žinot kaip būna, kai suaugusiems nejauku, šį nejaukumą jie sublimuoja į greta lakstantį šuniuką, katytę, ar vaikiuką.

Vengčiau apibendrinimų, bet spontaniškai, privačiai sau (o dabar ir jums) sakau, kad mūsų senoliai kažko išsigando, jie bijo mūsų, jaunųjų; bijo, kad mes pas juos neatvažiuosim, kad pasijuoksim ir ima stengtis elgtis "pagal mus"... O mes elgiamės "pagal" savo vaikus:)

Siunčiu savo parašymą ir einu į svetainę gerti vyno.