Zigmas Vitkus. O Kaunas prieš mūsų akis švytėjo kaip pasaka
Šį pavasariškai vėjuotą ir šiltą savaitgalį mano tėvai mudviem su žmona nutarė surengti ekskursiją po Kauną. Iš pradžių nuvykome į Aleksoto turgų pašniukštinėti sendaikčių, o vėliau į Aleksoto apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria plati Kauno panorama – nuo Nemuno ir Neries santakos iki Dainavos mikrorajono kaminų.
Tokios gražios Kauno panoramos nebuvau matęs (buvau čia pirmą kartą). Patvinusios upės buvo užliejusios santaką ir atrodė, tarsi miestas būtų išniręs iš vandens pasišildyti saulėje. (Nejučia prisiminiau sukilėlius, kurie 1941-ųjų metų vasarą nuo Aleksoto šautuvais pliekė į besitraukiančius raudonarmiečius.) Tačiau nukreipęs žvilgsnį žemyn kelias akimirkas žvelgiau, negalėdamas patikėti savo akimis.
Tokio kiekio šiukšlių jau seniai nebuvau matęs. Ant šlaito jų buvo tiek daug, kad plotas prieš apžvalgos aikštelę priminė sumažintą Kariotiškių sąvartyno kopiją. Ko ten tik nebuvo! Ir nuorūkų, ir popiergalių, ir butelių, ir „bambalių", ir plastikinių maišelių. Ten buvo didžiausia krūva šampano butelių kamščių. Matyti, jog ši Aleksoto aikštelė – mėgstama vestuvininkų vieta. „Stojam, stojam, mielieji, susispaudžiam.“ Ir nuotrauka gatava.
Žinoma, mano reakcijoje būta subjektyvumo. Tądien ypač norėjau susigrąžinti sau Kauną, pamatyti ir pajusti jį kitaip, suvokti jį tiek kaip urbanistinę visumą, kaip tikrą Laikinąją sostinę, miestą, kuris savo ypatingu charakteriu jaudina daugelį žmonių – tiek išvažiavusių iš Kauno, tiek jame gyvenančių, todėl artėdamas prie Aleksoto apžvalgos aikštelės buvau atviras ir nusiteikęs romantiškai. Nepaisant mano subjektyvumo, įspūdingas kiekis šiukšlių prieš mūsų akis mėtėsi objektyviai.
Kol žvelgėme į Kauną, desperatiškai bandėme fotografuotis (kėlėme fotoaparatą kuo aukščiau) ant kalno šlaito išdygo trys maždaug dešimties metų vaikai. Ir lyg niekur nieko ėmė svaidyti tuščius po visą pievą išmėtytus šampano butelius žemyn. Pokšt. Pokšt. Surikau. Atsitiktinumas: mano riksmas sutapo su policijos signalu apačioje ir balsu per ruporą. Piemenys pabėgo (dar bailūs). O aš klausiau savęs, kaip vienoje reprezentatyviausių Kauno vietų gali vykti tai, ką dabar regime...
O gal aš naivus? Gal dėl kokių nors priežasčių šios vietos neįmanoma sutvarkyti ir prižiūrėti, kad nebūtų prišiukšlinta vėl? Stovėdamas ėmiau ieškoti racionalių paaiškinimų, kad galbūt šios šiukšlės išniro po žiemos. Visi žinome tą „bjauriąją savaitę“ Lietuvoje, kai po žiemos iš po nutirpusio sniego į paviršių išlenda viskas, ką esame pridirbę per žiemą. Tačiau sniego Lietuvoje jau seniai nebėra! Vargu ar jis Kaune išsilaikė ilgiau nei kitose Lietuvos dalyse.
Tokios netvarkos priežastys slypi kitur. Ir jos turbūt labai banalios. Tačiau juk nėra neišsprendžiamos? Tai klausimas Aleksoto namų ūkiui. Jeigu nesusigriebs šios vietos sutvarkyti jie, belieka tikėtis, kad šią vietą pastebės jau greitai Lietuvoje vyksiančios švaros akcijos „Darom 2010“ dalyviai. Prisidėčiau ir aš, jei būčiau tuo metu Kaune, tačiau akcijos dieną tikiuosi eiti tvarkyti Vilniaus Trijų kryžių kalno šlaitų, kurių būklė yra labai panaši.
Nusileidę žemyn nuo Aleksoto į Senamiestį ir nužingsniavę Laisvės alėjon pasukome į Miesto sodą. Papietauti ir šnektelėti. „Noriu susigrąžinti sau Kauną", – pasakiau žmonai. Tai, ką ji atsakė, mane privertė krūptelėti, tai skambėjo kaip šiandienos ir ankstesnių susitikimų su šiuo miestu apibendrinimas. „Kaunas yra tarsi išsipildymo laukiantis pažadas", – pasakė ji. Pritariau jai iš visos širdies. Kaunas yra patrauklus miestas. Jį nori kartkartėmis atrasti.
