Zigmas Vitkus. Šalis, kurioje trūksta feedback‘o

Lietuvoje du kartus per metus – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį – būna baisiai nemalonus laikas. Laikas, kai pamažu tirpsta sniegas ir mes galime pamatyti, ką padarėme ir ko nepadarėme per žiemą. Kiek šunų išmatų (ne)surinkome, kiek žolės automobilių ratais (ne)išmaurojome, kiek nuorūkų (ne) primėtėme ir t. t. Žinoma, kiekvienais metais vaizdas būna blogas.  

Šeštadienį popiet ėjau vieno iš daugiabučių rajonų gatve apimtas nusivylimo, apmaudo, vis klausdamas savęs, ar ateis toks laikas, toks pavasaris, kai viskas atrodys kitaip. Maždaug kaip Šveicarijoj, t.y. normaliai. Ir keliskart atsakiau sau neigiamai. Tą akimirką, dairydamasis aplink, buvau visiškai praradęs tikėjimą. Pavyzdžiui, netikėjau, kad kas nors kada nors pakeis štai šį, konkretų, šaligatvio bortelį.

Per tas dvidešimt minučių, kol kulniavau namo, kai kas man paaiškėjo. Tiksliau, pavyko suformuluoti sau vieną seną nuojautą. Lietuvoje manęs negąsdina stambūs korupcijos atvejai, sukčiavimas, kontrabanda, neskaidrūs viešieji pirkimai ir pan. Kas iš tikrųjų mane gąsdina, tai mūsų, „paprastų“ žmonių neįtikėtinas sugebėjimas per labai trumpą laiką „nugyventi“ materiją, apleisti daiktus.

Kas tie daiktai? Patys paprasčiausi: tai šaligatvio plytelės, borteliai, žolė, stotelės, šiukšlių dėžės, suoleliai stotelėse, kanalizacija, gatvės nuolydis, medžių guotai, krūmai, šiukšlių dėžės, šiukšlių rūšiavimo konteineriai, vaikų žaidimo aikštelės, namų fasadai, laiptinės, liftai, skelbimo lentos pirmame aukšte, džiovyklų patalpos – viską mes esame apleidę, nugyvenę, pavertę tikra bjaurastimi.

Nė kiek neabejoju, kad mes anksčiau ar vėliau įveiksime sukčius, kontrabandininkus ir kyšininkus. Tai akivaizdžios, lengvai dramatizuojamos problemos, į kurias lengva sutelkti dėmesį. Tai nuolat akcentuoja aukščiausi šalies pareigūnai. Rezultatai – akivaizdūs (plg. gūdžius 1994-uosius). Tačiau aš nesu tikras, kad mes kada nors išrūšiuosime 80 procentų šiukšlių, išmoksime surinkti šunų išmatas, nustosime mauroti žolę ir atkursime suniokotą.

Kad atsakingai klosime šaligatvių plyteles, tiesime bortelius, nevažiuosime ant jų savo automobiliais, nedeginsime plastmasinių šiukšlių dėžių, nedaužysime į žemę cementinių, nelaužysime suolelių, gatves tiesime taip, kad vanduo tinkamai nubėgtų į kanalizaciją, jas prižiūrėsime, nelaužysime medžių, o krūmų nepaversime viešuoju tualetu, prižiūrėsime savo namus, nerūkysime lifte ir t.t. t.t. Ir kad tai, kas suniokota – atstatysime.

Stabtelėjau prie vienos autobuso stotelės. Įsižiūrėjau į ją. Ką turėjo galvoti gatvės tvarkytojas, suvertęs didžiulę masę purvino sniego ant suoliuko autobuso stotelėje? Kas jis? Ir ar jis kada nors galvos kitaip? Ką galvoja namo gyventojai, ant pievos šalia namo statydami automobilius ir paversdami ją – nebijau pasakyti – kiaulių laidaru. Ir ar ateis toks laikas, kai jie liausis statę čia savo mašinas, atveš žemių ir užsės žolę?

(Ar atveš jie žemių ir užsės žolę?)

Viename interviu Kazys Almenas pasakojo, kaip jis supratęs, kad Sovietų Sąjunga žlugs. Jis tą supratęs, žiūrėdamas į... suskilusias, išdaužytas, netinkamai paklotas ir visų apleistas šaligatvio plyteles. Sako, žiūrėjau į jas ir supratau, kad šiai šaliai liko nedaug. Nėra joje feedback‘o. Jie nemoka, negali, nemato reikalo pakeisti plytelių. Ką jau kalbėti apie kitus dalykus...

Ar pakankamas mūsų feedback‘as šiandienos Lietuvoje? Kaip tokia padėtis galėtų pasikeisti? Ir kada? Mąstant realiai, metodiškai... Kaip pasiekti, kad Lietuvoje pakankamai daug žmonių, vadinamoji kritinė masė, imtų rūpintis bendruoju gėriu kasdienybėje? Šią akimirką man labai sunku įsivaizduoti tokį laiką. (Ir aš tikrai nežinau metodo.)

Tačiau jeigu toks laikas ateitų, aš tikrai didžiuosiuosi. Ir sakysiu savo vaikams: „Jūs neįsivaizduojat, būdavo ateina pavasaris, nutirpsta sniegas ir...“. „Būdavo, kad žmonės važinėdavo šaligatviais traiškydami kitų žmonių pasodintus augalus...“.