Zigmas Vitkus. Sentimentalus tėtis

Štai jau antra savaitė, kaip mažylė gimus, o aš vis dar negaliu į ją atsižiūrėti. Atvirai tariant – kartais žiūrint į ją, man darosi silpna. Ypač pirmomis dienomis taip buvo, kai bejėgė jos galvutė vos vos pakilusi, nusvirdavo ant peties, o akelės nedrįsdavo dar prasimerkt. Dabar drįsta vis labiau. Ir veiduko raumenis šypsenai mankština. Kai grįžom iš ligoninės namo, vienas mitas sugriuvo iškart – kad bus didelis diskomfortas keltis naktį (Bijojau to.). Nieko panašaus... Viskas gerai. Švieselę uždegi, atsineši beždžioniuką ir vystai. Nežinau, labai puikus jausmas. A, dabar daug kas vyksta pirmą kartą: pirmas maudymas, pirmas išėjimas į lauką. Buvo labai nedrąsu į lauką eiti. Kažaip keista, tas vaikas toks pažeidžiamas, miega už siauros vežimėlio pertvarkos, o šalia kunkuliuoja gatvė.