2015 01 09

Dietrich Bonhoeffer

LKSB

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Brangi malonė

 Siūlomė žymaus XX amžiaus pirmosios pusės vokiečių protestantų teologo Dietricho Bonhoefferio apmąstymus kiekvienam krikščioniui labai svarbia tema – apie Dievo malonę.

Pigi malonė – mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės.

Pigi malonė – tai malonė, kuri turguje parduodama lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis. Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Malonė, neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė. Malonės esmė, kaip mes tai dažniausiai suvokiame, yra ta, kad sąskaita apmokėta iš anksto, o kadangi ji jau apmokėta, tai galima gauti viską ničnieko nemokant. Kadangi jos kaina buvo beribė, manome, kad ir švaistyti ją galime neribotai. O kas būtų malonė, jeigu ji nebūtų pigi?

Pigi malonė – tai malonė vien kaip doktrina, principas, sistema. Pigi malonė reiškia nuodėmių atleidimą, kuris skelbiamas tik kaip bendrinė tiesa, arba Dievo meilę, kurios mokoma tik kaip krikščioniškosios Dievo „koncepcijos“. Manoma, jog vien to, kad mintyse pritariama šiai idėjai, pakanka nuodėmių atleidimui gauti. Taip pat, jog Bažnyčia, besilaikanti teisingos doktrinos malonės klausimu, ipso facto (lot. savaime – vert. past.) turi dalį toje malonėje. Tokioje Bažnyčioje pasaulis atranda pigią uždangą savo nuodėmėms. Čia nereikalaujama jokios atgailos ir juo labiau nereikalaujama jokio tikro troškimo išsivaduoti iš nuodėmės. Galiausiai pigi malonė pasireiškia visišku gyvojo Dievo Žodžio atsižadėjimu, kas iš tiesų yra ne kas kita kaip Dievo Žodžio Įsikūnijimo išsigynimas.

Pigi malonė – tai ne nusidėjėlio, bet nuodėmės išteisinimas. Sakoma, kad viską padaro malonė, vadinasi, visa kita gali likti kaip ir anksčiau. „Savo nuodėmių niekas negali išpirkti.“ Taip pasaulis eina sena, įprastine vaga, o mes vis tebesame nusidėjėliai „net ir gyvendami pranašiausią gyvenimą“, kaip yra pasakęs M. Liuteris. Ką gi – tuomet tegul krikščionis gyvena kaip ir visas likęs pasaulis, prisitaikydamas prie pasaulio standartų kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Nėra reikalo stengtis siekti naujo gyvenimo malonėje, kuris skirtųsi nuo gyvenimo nuodėmėje. Tai tebuvo saujelės entuziastų – visokių anabaptistų ir panašių į juos – skleista erezija. Tegul krikščionis saugosi, kad nesukiltų prieš šią dovanai teikiamą, neribotą Dievo malonę ir neišniekintų jos šventumo. Tenesugalvoja jis prikelti naują – raidės – religiją, stengdamasis gyventi paklusdamas Jėzaus Kristaus įsakymams. Pasaulis išteisintas malone. Krikščionis tai žino ir priima labai rimtai. Jis žino, kad nevalia šakotis prieš šią nepamainomą malonę… ir todėl gyvena kaip ir visas likæs pasaulis aplink jį. Aišku, jis nori eiti ir padaryti ką nors išskirtinio, o tai pareikalauja nepaprastai daug susivaldymo, nes tuomet jis jaučia, kad nebegali gyventi ir būti patenkintas gyvendamas taip, kaip gyvena pasaulis. Krikščioniui būtina siekti savęs išsižadėjimo, jis privalo atsisakyti savęs, kad tokiu būdu jo gyvenimas skirtųsi nuo pasaulio gyvenimo. Tačiau jis privalo malonei leisti būti tuo, kas ji yra, antraip sugriautų pasaulio tikėjimą malone kaip veltui suteikiama dovana. Tegul krikščionis sau būna patenkintas savo pasaulietiškumu, išsižadėdamas bet kokių už pasaulį aukštesnių standartų. Ir jis tai daro veikiau pasaulio, o ne malonės labui. Tegul jis sau ramiai ilsisi, užtikrintas savo turima malone – nes juk viską atlieka malonė. Užuot sekęs Kristumi, tegul krikščionis verčiau džiaugiasi malonės teikiama paguoda. Štai ką turime galvoje, kalbėdami apie pigią malonę. Tai malonė, kuriai pakanka išteisinimo nuo nuodėmės, neišteisinant atgailaujančio nusidėjėlio, kuris turėtų pasišalinti nuo nuodėmės, o nuodėmė – nuo jo. Pigi malonė nėra tas nuodėmių atleidimas, kuris išvaduotų mus nuo nuodėmės žabangų. Pigi malonė – tai tokia malonė, kurią mes patys užsikrauname sau ant pečių.

Pigi malonė – tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be išpažinties, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė – tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio.

Brangi malonė – tai lobis, paslėptas lauke. Dėl jo žmogus mielai eitų ir parduotų visa, ką turi. Tai brangiausias perlas, kurį norėdamas pirkti pirklys parduotų visas savo prekes. Tai karališkas valdymas Kristaus, dėl kurio žmogus sutiktų išlupti sau akį, jei tik ši verstų jį suklupti. Tai pašaukimas, suteikiamas Jėzaus Kristaus, dėl kurio mokinys palieka savo tinklus ir seka paskui Jį.

Brangi malonė – tai evangelija, kurios nuolat reikia ieškoti, dovana, kurios reikia prašyti, durys, į kurias žmogus privalo belstis.

Tokia malonė yra brangi, nes ji ragina mus sekti, o malonė ji yra todėl, kad ragina sekti Jėzumi Kristumi. Ji brangi, nes kainuoja žmogui jo gyvybę, o malonė, nes suteikia jam vienintelį tikrąjį gyvenimą. Ji brangi, nes pasmerkia nuodėmę, o malonė, nes išteisina nusidėjėlį. Tačiau labiausiai brangi ji yra dėl to, kad Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę: „Jūs esate nupirkti už didelę kainą“. O tai, kas Dievui brangiai kainavo, mums negali būti pigu. Labiausiai malonė tai yra todėl, kad Dievas nepalaikė savo Sūnaus per didele kaina sumokėti už mūsų gyvybę, ir atidavė Jį už mus. Brangi malonė – tai Dievo Įsikūnijimas.

Brangi malonė – tai Dievo šventykla. Ją reikia apsaugoti nuo pasaulio, jos negalima mesti šunims. Dėl to ji yra gyvasis žodis – Dievo Žodis – kurį Jis kalba, ir tai Jam patinka. Brangi malonė konfrontuoja su mumis, maloningai kviesdama sekti Jėzumi. Ji ateina kaip atleidimo žodis palūžusiai dvasiai ir atgailaujančiai širdžiai. Malonė daug kainuoja, nes priverčia žmogų pasiduoti Kristaus jungui ir sekti paskui Jį. O malonė tai yra dėl to, kad Jėzus sako: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“

Pašaukimą „Sek paskui Mane“ Petras išgirdo du kartus. Toks buvo pirmasis ir paskutinysis žodis, kurį Jėzus kalbėjo šiam savo mokiniui (žr. Morkaus 1, 17; Jono 21, 22). Tarp šių dviejų pašaukimų – ištisas gyvenimas. Pirmasis pašaukimas įvyko prie Genezareto ežero, kai Petras paliko savo tinklus ir amatą ir pasekė Jėzumi dėl Jo žodžio. Antrasis pašaukimas nuskamba, kai prisikėlęs Viešpats atranda Petrą vėl užsiėmusį savo senuoju verslu. Ir šįkart viskas įvyksta prie Genezareto, ir šįkart nuskamba tas pats pašaukimas: „Sek paskui Mane“. Tarp šių dviejų pašaukimų prabėgo ištisas gyvenimas, mokymasis sekti Kristumi. Pusiaukelėje nuskamba Petro išpažinimas, kai jis pripažįsta Jėzų Dievo Kristumi. Tris kartus Petras išgirsta Kristaus paskelbimą Viešpačiu ir Dievu – pačioje pradžioje, pabaigoje ir Pilypo Cezarėjoje. Ir kiekvieną kartą ta pati Dievo malonė šaukia jį „Sek paskui Mane“ ir apsireiškia jam per Dievo Sūnaus išpažinimą.

Tris kartus malonė sulaikė Petrą jo kelyje – ta pati malonė, paskelbta trimis skirtingais būdais. Ir toji malonė tikrai nebuvo Petro tiesiog sau priskirta. Tai buvo paties Kristaus malonė, įtikinanti mokinį palikti visa ir sekti paskui Jį. Tai malonė, veikianti jame per išpažinimą, kuris pasaulio akyse turėjo skambėti kaip paskutinis piktžodžiavimas, kviečiantis Petrą į aukščiausią sekėjo vietą – tapti kankiniu už Viešpatį, kurio jis išsigynė. Todėl tai malonė, atleidžianti visas jo nuodėmes. Petro gyvenime malonė ir mokinystė yra tiesiog neatskiriamos viena nuo kitos. Jis sulaukė malonės, kuri brangiai kainavo.

Krikščionybei plintant, o Bažnyčiai tampant vis labiau sekuliarizuota (pasaulietiška), šis suvokimas apie brangiai kainuojančią malonę pradėjo blėsti. Pasaulis buvo apkrikštytas („sukrikščionintas“), o malonė pasidarė jo bendra nuosavybė. Ji buvo paleista „žemomis kainomis“. Tačiau ne visa Romos bažnyčia prarado ankstesnįjį supratimą. Labai svarbu paminėti tai, kad Bažnyčia tuo metu buvo pakankamai nuovoki ir leido kilti vienuolystės judėjimui ir darė visa, kad šis nuo jos neatskiltų. Taigi čia, atokiame Bažnyčios pakraštyje, buvo vieta, kur teberuseno senasis supratimas. Čia žmonės vis dar prisimindavo, kad malonė brangiai kainuoja ir kad malonė reiškia sekti paskui Kristų. Dėl Kristaus jie palikdavo viską ir diena po dienos stengdavosi vykdyti Jo griežtus įsakymus. Ilgainiui monasticizmas tapo gyvu protestu prieš supasaulėjusią krikščionybę bei malonės nupiginimą.

Tačiau Bažnyčia buvo pakankamai nuovoki ir toleravo šį protestą, neleisdama jam peraugti į tai, kas būtų buvę tik logiška to išdava. Jai netgi pavyko jį prisiderinti ir net panaudoti tam, kad galėtų pateisinti savo pačios gyvenimo pasaulietiškumą. Vienuolystę buvo pradėta laikyti individualiu pasiekimu, apie kurį didžioji pasauliečių dalis negalėdavo net pasvajoti. Taip, apribodama Jėzaus įsakymų vykdymą nedidelei specialistų grupelei, Bažnyčia pagimdė fatališką dvigubo standarto koncepciją – maksimalų ir minimalų krikščionio paklusnumo standartą. Kai tik Bažnyčia būdavo kaltinama kaip pernelyg pasaulietiška institucija, ji visuomet galėdavo durti pirštu į vienuolystę, rodydama ją kaip galimybę gyventi aukštesnio lygio gyvenimą tarp tų pačių tikinčiųjų, drauge pateisindama ir kitą galimybę, suteikiamą kitiems gyventi remiantis žemesniais standartais.

Paradoksas, bet išėjo taip, kad monasticizmas, kurio misija buvo Romos bažnyčioje išsaugoti pirmykštį krikščionišką supratimą apie malonės vertę, iš tiesų suteikė logišką paaiškinimą Bažnyčios pasaulietiškumui pateisinti. Galima sakyti, jog iš esmės fatališkoji monasticizmo klaida buvo ne tiek rigorizmas (nors ir čia kildavo nemažai nesusipratimų, aiškinantis tikslų Jėzaus valios turinį), kiek nuklydimas nuo pirmykštės krikščionybės, išaukštinant vienuolystę tik kaip individualų saujelės išrinktųjų pasiekimą ir palaikant tai ypatingu savo nuopelnu.

Prasidėjus Reformacijai, Dievo apvaizda, siekdama atkurti grynos, brangios malonės evangeliją, iškėlė Martyną Liuterį. Liuteriui teko gyventi vienuolyne. Jis buvo vienuolis, ir tai buvo dieviškojo plano dalis. Liuteris paliko viską, kad galėtų sekti Kristumi absoliutaus paklusnumo keliu. Jis atsižadėjo pasaulio, kad galėtų gyventi krikščioniškai. Jis išmoko klusnumo Kristui ir Jo Bažnyčiai, nes tikėti gali tiktai tas, kuris esti klusnus. Pašaukimas stoti į vienuolyną iš Liuterio pareikalavo visiško savo gyvenimo išsižadėjimo. Tačiau Dievas vėliau sudaužė visas jo viltis. Šventajame Rašte Jis parodė Liuteriui, jog sekimas Kristumi nėra tik saujelės išrinktųjų nuopelnas ar pasiekimas. Tai dieviškas įsakymas, skirtas visiems krikščionims be jokios išimties. Monasticizmas nuolankų Kristaus mokinių darbą transformavo, paversdamas jį pagirtina šventųjų veikla, o mokinio savęs atsižadėjimą – pasipiktinimą keliančiu dvasiniu savæs priskyrimu „religingiesiems“. Pasaulis įslinko į pačią vienuolystės širdį ir dar kartą sukėlė sumaištį. Vienuolio mėginimas bėgti nuo pasaulio iš tiesų tapo tik subtilia meilės pasauliui forma.

Ir štai tuomet, kai religiniame pasaulyje jau buvo išmuštas pagrindas iš po kojų, Liuteris staiga nusitveria malonės. Kai jau visas monasticizmo pasaulis gulėjo aplink jį griuvėsiuose, jis išvydo Dievą Kristuje, betiesiantį savo pagalbos ranką. Jis čiupo tą ranką tikėjimu, vildamasis, kad „galų gale, kad ir ką bedarytume, iš to nebus jokios naudos – nesvarbu, koks geras bebūtų mūsų gyvenimas“. Malonė, kuri leidosi jam turima, buvo brangi malonė, ir ji sudaužė į šipulius visą jo egzistenciją. Štai jis ir vėl turi palikti savo tinklus ir sekti. Pirmasis kartas buvo, kai jis peržengė vienuolyno slenkstį, kai užnugary paliko visa, išskyrus pamaldųjį save. O dabar netgi ir tai buvo iš jo atimta. Jis pakluso pašaukimui, ir tai nebuvo koks nors jo nuopelnas. Tai įvyko tiesiog iš Dievo malonės. Liuteris neišgirdo tokių žodžių: „Žinoma, tu nusidėjai, tačiau dabar tau viskas atleista, kad galėtum būti toks, koks esi, ir džiaugtis atleidimo teikiama ramybe.“ Ne, Liuteris turėjo palikti vienuolyną ir eiti atgal į pasaulį – ir ne todėl, kad pasaulis būtų buvęs geras ar šventas, bet todėl, kad netgi ir vienuolynas buvo tapęs pasaulio dalimi.

Liuterio sugrįžimas iš vienuolyno į pasaulį buvo pats baisiausias smūgis, kokį tik pasaulis buvo patyręs nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Jo vienuoliškas pasiaukojimas buvo lyg vaiko žaidimas, palyginti su tuo pasiaukojimu, kurį jis turėjo daryti grįždamas į pasaulį. Prasideda puolimas. Vienintelis kelias sekti Jėzumi – tai gyvenant šiame pasaulyje. Iki tol krikščioniškasis gyvenimas tebuvo saujelės išrinktųjų sielų pasiekimas išskirtinai palankiomis vienuolystės sąlygomis. Dabar tai tapo pareiga, gulančia ant kiekvieno pasaulyje gyvenančio ir dirbančio krikščionio pečių. Jėzaus įsakymas privalo būti priimamas su tobulu klusnumu kasdienio gyvenimo pašaukime. Tarp krikščionio gyvenimo ir pasaulio gyvenimo iškilo konfliktas, atsirado labai ryškus kontrastas. Ir šio konflikto metu krikščionis su pasauliu susidūrė akis į akį.

Pražūtingas nesusipratimas būtų manyti, kad Liuterio iš naujo atrastoji grynos malonės evangelija atleido žmogų nuo pareigos paklusti Jėzaus įsakymui arba kad didysis reformatorių atradimas apie Dievo atleidžiančią malonę pasauliui automatiškai suteikia teisumą ir šventumą. Priešingai, Liuteriui pasaulyje gyvenančio krikščionio pašaukimas pašventinamas tik tuo atveju, jei tame pašaukime pasireiškia galutinis, radikalus protestas prieš pasaulį. Tik pasaulyje gyvenančiam krikščioniui vykdant pašaukimą sekti Jėzumi tokiu būdu, jis iš evangelijos sulaukia naujo patvirtinimo ir išteisinimo. Ne išteisinimas iš nuodėmės, o nusidėjėlio išteisinimas privertė Liuterį grįžti į pasaulį palikus vienuolyną. Malonė, kurią jis gavo, buvo brangi malonė. Tai buvo malonė, nes ji buvo lyg vanduo išdžiūvusiai žemei, paguoda suspaudimo metu, laisvė nuo savo pasirinkto kelio vergystės ir visų jo nuodėmių atleidimas. O brangi ji buvo, nes reiškė, kad pašaukimą tapti mokiniu jis turi priimti kaip niekad rimtai (ir tai anaiptol neatleido jo nuo gerų darbų). Tai buvo malonė, nes labai brangiai kainavo, o labai brangiai kainavo todėl, kad buvo malonė. Nusidėjėlio išteisinimas – štai kokia paslaptis glūdėjo Reformacijos evangelijoje.

Deja, Reformacijos rezultatas buvo pergalė – ne, ne pergalė, kylanti iš Liuterio supratimo apie tyrą ir brangią malonę – o budraus religinio žmogaus instinkto pergalė: mat pastarasis atrado vietą, kur malonę galima įsigyti pačia žemiausia kaina. Visa, ko tam tereikėjo, buvo subtilus, vos pastebimas akcento perkėlimas, ir taip buvo padaryta didžiulė žala. Liuteris mokė, kad žmogus negali stovėti Dievo akivaizdoje, nes, nesvarbu, kokie religingi būtų jo darbai ar keliai, jis iš esmės vis vien amžinai siekia tik savo interesų. Tik savo kančios pribaigtas Liuteris tikėjimu suvokė dovanai teikiamą, besąlygišką visų savo nuodėmių atleidimą. Tas patyrimas pamokė jį, kad tokia malonė kainavo jam jo paties gyvybæ, ir kad tą pačią kainą teks mokėti toliau diena iš dienos. Ši malonė ne tik kad neatleido jo nuo mokinystės, bet, priešingai, padarė jį dar uolesniu mokiniu. Kalbėdamas apie malonę, Liuteris visuomet duodavo suprasti, kad galop jam tai kainavo jo paties gyvybę – gyvybę, kuri pirmą kartą buvo pavesta absoliučiam paklusnumui Kristui. Tik taip jis ir tegalėjo kalbėti apie malonę.

Liuteris kalbėjo, kad išgelbėti gali vien tik malonė. Jo sekėjai paėmė jo doktriną ir pakartojo ją pažodžiui. Tačiau jie pamiršo pridėti nekintamąjį galutinį rezultatą, mokinio priedermes. Liuteriui nebuvo reikalo nuolatos detaliai minėti tą rezultatą, nes jis ir taip visuomet kalbėdavo kaip tas, kuris buvo vedamas malonės ir sekė Kristumi nepaprastai tiksliai. Sprendžiant pagal Liuterio doktrinos standartus, jo mokinių doktrina buvo neginčijama. Nepaisant to, jų ortodoksija reiškė Reformacijos – kaip brangios Dievo malonės žemėje apreiškimą – pabaigą ir žlugimą. Nusidėjėlio, gyvenančio pasaulyje, išteisinimas išsigimė į išteisinimą nuo nuodėmės ir pasaulio išteisinimą. Brangi malonė buvo paversta pigia malone be mokinystės.

Liuteris yra pasakęs, jog kad ir ką besistengtume daryti, iš to nebus jokios naudos – nesvarbu, kokį gerą gyvenimą begyventume. Jis kalbėjo, kad Dievo akivaizdoje mums niekas negelbės, nebent „malonė ir palankumas, kurie suteikia nuodėmių atleidimą“. Tačiau jis kalbėjo kaip tas, kuris žinojo, jog pačiu sunkiausiu krizės momentu jis buvo pašauktas palikti visa, ką turi, antrą kartą, ir sekti Jėzumi. Malonės pripažinimas buvo jo galutinis, radikalus susirėmimas su jį nuolat persekiojančia nuodėme, tačiau tai niekuomet netapo nuodėmės pateisinimu. Įsitverdamas Dievo atleidimo, jis galutinai ir radikaliai išsižadėjo savavalio gyvenimo, o tas susirėmimas neišvengiamai paragino jį rimtai sekti Kristumi. Į tai jis visuomet žiūrėjo tik kaip į galutinai susumuotą atsakymą, tačiau tas atsakymas buvo Dievo, o ne žmogaus gautas. Tuo tarpu jo sekėjai tą „atsakymą“ pavertė duomenimis savo pačių skaičiavimams pagrįsti. O tai ir buvo problemos šaknis.

Jei malonė yra Dievo atsakymas, krikščioniškojo gyvenimo dovana, tai mes nė akimirkos negalime išsiversti nesekę Kristumi. Bet jei malonė tėra mano krikščioniškojo gyvenimo faktai, reiškia, kad pasaulyje krikščionišką gyvenimą aš pradedu gyventi žinodamas, kad mano nuodėmės jau iš anksto yra išteisintos. Galiu eiti ir nusidėti kiek tinkamas ir pasikliauti, kad malonė man vis tiek atleis, nes juk galų gale pasaulis yra išteisinamas malonės principu. Vadinasi, ir toliau galiu gyventi savo miesčionišką pasaulietinį gyvenimą ir išlikti toks, koks buvau ir dar būdamas užtikrintas, kad Dievo malonė pridengs mane.

Būtent veikiant tokios „malonės“ įtakai, pasaulis ir buvo paverstas „krikščionišku“ – t. y. kaip niekad anksčiau sekuliarizuojant krikščioniškąją religiją. Nebelieka priešpriešos tarp krikščioniško gyvenimo ir respektabilaus miesčioniško gyvenimo būdo. Ir galop krikščioniškas gyvenimo būdas pradeda reikšti ne daugiau kaip tik gyventi pasaulyje taip, kaip gyvena pasaulis, nesiskiriant nuo pasaulio – tiesą pasakius, tos „malonės“ vardan netgi draustina būti kitokiam nei pasaulis. Galutinė viso to išvada yra ta, kad mano, kaip krikščionio, vienintelė pareiga – palikti šį pasaulį valandai kitai sekmadienio rytą ir aplankyti bažnyčią, dėl viso pikto užsitikrinant, kad mano visos nuodėmės iš tiesų yra atleistos. Man nebereikia daugiau stengtis sekti Kristumi, kadangi pigioji malonė – baisiausias Kristaus mokinio priešas, kuriuo tikras mokinys bjaurisi ir kurio neapkenčia – išlaisvina mane nuo to. Malonė, kuri imama tik kaip duomenys mūsų išskaičiavimams, reiškia malonę pačia žemiausia kaina. Tačiau malonė kaip galutinis uždavinio rezultatas reiškia brangią malonę. Baisu ir pagalvoti, ką galima padaryti su gera evangeline doktrina. Abiem atvejais turime autentišką formulę – „išteisinimas tikėjimu“. Tačiau neteisingas formulės pritaikymas priveda prie visiško jos esmės iškreipimo.

Po ilgų pažinimo paieškų Faustas gyvenimo saulėlydy pagaliau prisipažįsta: „Dabar išties matau, kad mes negalime nieko (su)žinoti.“ Tokio atsakymo buvo prieita sprendžiant uždavinį – tai buvo didelės patirties rezultatas. Tačiau visai kas kita, pasak Kierkegoro (Kierkegaard), kai tą patį pareiškia koks nors universiteto pirmakursis, siekdamas pateisinti savo tingumą. Kaip galutinis uždavinio rezultatas toks pasakymas yra visiškai teisingas, tačiau kaip pradiniai uždavinio duomenys – tai tik savęs apgaudinėjimas ir daugiau nieko, nes pažinimas negali būti atskirtas nuo egzistencijos, kurioje jis buvo įgytas. Vienintelis žmogus, kuris turi teisę sakyti, kad yra išteisintas malone, yra tas žmogus, kuris visa paliko dėl Kristaus ir pasekė Juo. Toks žmogus žino, kad pašaukimas būti mokiniu yra malonės dovana, ir tas pašaukimas yra neatskiriamas nuo malonės. Tačiau tie, kurie šią malonę mėgina panaudoti, siekdami išsisukti nuo sekimo paskui Kristų, tik apgaudinėja save.

Tačiau galime paklausti: o ar pats Liuteris kartais nerizikavo pernelyg nukrypti nuo teisingo malonės supratimo? Ką galima pasakyti apie jo žodžius: „Pecca fortiter, sed fortius fide et gaude in Christo“ („Nusidėk drąsiai, bet dar drąsiau tikėk ir džiaukis Kristumi“)? Bet kuriuo atveju esi nusidėjėlis ir dėl to nieko negali padaryti. Ar būtum vienuolis, ar pasaulietis, religingas žmogus ar blogas žmogus – neišvengsi pasaulio žabangų nei nuodėmės. Taigi nutaisyk drąsią miną, nes gali pasikliauti malonės opus operatum (lot. atliktu darbu – vert. past.). Ar tai pigios malonės skelbimas, nuogos ir begėdiškos, ar tai carte blanche (pranc. donner carte blanche – duoti valią, leisti veikti savo nuožiūra – vert. past.) nuodėmei, mokinystės pabaiga? O gal tai šventvagiškas raginimas drąsiai nusidėti ir vis vien pasikliauti malone? Ar yra kas nors labiau velniško malonės atžvilgiu nei nusidėti ir pasikliauti malone, kurią Dievas suteikė? Ar ne teisus Romos katalikų katekizmas, kuriame tai pasmerkiama kaip nuodėmė prieš Šventąją Dvasią?

Ar suprasime šį Liuterio pasakymą, priklausys nuo to, ar pamatysime skirtumą tarp uždavinio duomenų ir galutinio jo atsakymo. Jei Liuterio formulę imame kaip premisą savo malonės doktrinai, akimirksniu iškviečiame pigios malonės šmėklą. Dalykas tas, kad Liuterio formulė yra ne įžanga, o išvada – uždavinio rezultatas, užbaigtuvių vainikas, paskutinis jo žodis šiuo klausimu. Kaip premisa pecca fortiter įgauna etinio principo savybių – t. y. tuomet pecca fortiter principas turi veikti atitinkamai pagal malonės principą. O tai reiškia nuodėmės pateisinimą ir Liuterio formulę paverčia į visišką jos priešybę. Liuteriui „nusidėti drąsiai“ buvo paskutinis jo išsigelbėjimas, paguoda tam, kurio pastangos sekti Kristumi pamokė, kad jis niekada nebus be nuodėmės; paguoda tam, kuris bijodamas nusidėti beviltiškai šaukiasi Dievo malonės. Liuteriui „nusidėti drąsiai“ niekuomet netapo pamatiniu neklusnaus gyvenimo pateisinimu. Prieš Dievo malonės evangeliją mes visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis esame nusidėjėliai. Nepaisant to, toji malonė ieško mūsų ir išteisina mus – nors ir esame nusidėjėliai. Įgauk drąsos ir išpažink savo nuodėmę, sako Liuteris, ir nemėgink bėgti nuo jos, bet tikėk dar drąsiau. Tu esi nusidėjėlis – taigi ir būk nusidėjėlis, ir nemėgink tapti tuo, kuo nesi. Taip, būk nusidėjėliu kasdien ir drąsiai tai pripažink. Kam kitam gali tarti tokius žodžius, jei ne tiems, kurie iš savo širdies gelmių kasdien išsižada savo nuodėmės ar kokio kito barjero, kliudančio jiems sekti Kristumi ir, nepaisant to, vis vien išlieka susirūpinę dėl savo kasdienio netikėjimo ir nuodėmės? Kas kitas gali klausytis šių žodžių ir nestatyti savo tikėjimo į pavojų, jei ne tas, kuris išgirsta juos kaip atnaujintą pašaukimą sekti Kristumi bei jų teikiamą paguodą? Interpretuojami tokiu būdu šie Liuterio žodžiai virsta liudijimu apie neįkainojamą malonės vertę, vienintelę tikrąją malonę, kuri egzistuoja.

Malonė, kuri yra interpretuojama kaip principas, pecca fortiter kaip principas bei menkavertė malonė geriausiu atveju tėra tik naujas įstatymas, nesuteikiantis nei pagalbos, nei laisvės. Tuo tarpu malonė kaip gyvasis žodis, pecca fortiter kaip mūsų paguoda suspaudimo metu ir kaip pašaukimas būti mokiniu bei brangi malonė yra vienintelė tyra malonė, kuri išties atleidžia nuodėmes ir suteikia nusidėjėliui laisvę.

Mes lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvybę, kurią teikia sekimas Kristumi. Nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščionių pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur, ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. Kol mūsų Bažnyčia laikysis teisingosios išteisinimo doktrinos, ji neabejotinai bus išteisintoji Bažnyčia! Taip sakoma ir manoma, jog mes privalome apginti savo liuteroniškąjį palikimą, padarydami malonę prieinamą mažiausiomis kainomis ir lengviausiomis sąlygomis. Būti liuteronu tikriausiai reiškia, kad sekimas paskui Kristų paliekamas legalistams, kalvinistams bei kitiems entuziastams – ir visa tai daroma tik dėl malonės. Mes išteisinome pasaulį, pasmerkdami ir išvadindami eretikais tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. To pasekmės – tauta, kuri tapo krikščioniška ir liuteroniška – deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kurią ji buvo pašaukta mokėti, buvo per maža. Pigioji malonė šventė savo pergalę.

Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė į mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedami, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją (katechumenai – ankstyvosios krikščionybės laikų kandidatai krikštytis, mokomi tikybos – vert. past.), kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas“ nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis, frankų imperatorius, pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės kartojasi vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.

O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, jinai jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir kad veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome – o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, idant toks pigus pasiūlymas paprastai palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie pagaliau įsitvėrė pigiosios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir susilpninti žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs – nors tikrovėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigiąją malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.

Tolimesniuose skyriuose pamėginsime atrasti tinkamus žodžius tiems, kurie jaučiasi sunerimę dėl šitos problemos – tiems, kuriems žodis apie malonę yra praradęs visą savo tikrąją reikšmę. Toji žinia turi būti išsakyta vardan tiesos, dėl tų tarp mūsų esančių žmonių, kurie prisipažįsta, jog dėl pigiosios malonės liovėsi sekę Kristumi – o liovęsi sekti Kristumi, neteko brangiosios malonės supratimo. Paprasčiau tariant, šio uždavinio turime imtis, kadangi jau esame pasirengę pripažnti, kad išklydome iš tikro mokinio kelio. Mes pripažįstame, jog, nepaisant to, kad mūsų Bažnyčia malonės doktrinos klausimu laikosi ortodoksinių (tradicinių) pažiūrų, mes nebe tokie užtikrinti, kad tebesame nariai Bažnyčios, kuri seka paskui savo Viešpatį. Reikia pasistengti atkurti tikrąjį supratimą apie glaudų savitarpio ryšį, egzistuojantį tarp malonės ir mokinystės. Šio klausimo nebegalima daugiau apeidinėti. Su kiekviena diena darosi aiškiau, jog didžiausias Bažnyčią kankinantis klausimas yra toks: kaip mes galime gyventi krikščionišką gyvenimą moderniajame pasaulyje?

Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus pasekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus malonę, kurios pakanka (all–sufficient), gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi yra tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.

Versta iš: „Nachfolge“ (Christian Kaiser Verlag, 1937)