10 kunigų, kurie pakeitė mano gyvenimą

Dėmesio: šitas sąrašas bus labai subjektyvus. Tai nebus tekstas iš serijos „10 įtakingiausių, geriausių, patraukliausių ir t. t. kunigų“, bet priminimas apie tuos, kurie vienu ar kitu gyvenimo momentu man asmeniškai padarė (ar tebedaro) gerą įtaką, praturtino dvasiškai, parodė Dievo ir Bažnyčios gerumą – ar tiesiog šiltą žmogišką santykį. Šis sąrašas tebūna mano menka padėka jiems.

Kad būtų aiškiau, pasirinkau 10 kunigų, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje. Kadangi pastaruoju metu daug rašėme apie situaciją Katalikų Bažnyčioje, tebus tai vien kunigai katalikai. Nesupykit tie, kuriuos pažįstu ir kurie nepapuolė į dešimtuką, – jūs irgi esat šaunūs!

Būtų gražu, jei po šiuo komentaru (interneto portale ar feisbuke) parašytumėt ir Jūs – dėl kokių kunigų Lietuvoje labiausiai džiaugiatės.

Astijus Kungys OFM

Brolio Astijaus asmeniškai nepažįstu – esu tik keliskart darbo reikalais jį kalbinęs telefonu. Tačiau į sąrašą pranciškoną vienuolį įtraukiu dėl to, kad mano vaikystėje jis buvo ryški TV žvaigždė (R. Doveika ir A. Toliatas iškilo vėliau)! Kalėdų žiburėliai, TV sezonų atidarymai, populiarios pokalbių laidos ar gerumo akcijos neapsieidavo be charizmatiško, iškalbaus ir – ką čia slėpti – išvaizdaus Astijaus pasirodymų.

Vaikystėje neidavau į bažnyčią, gyvų kunigų praktiškai nematydavau – užtat šeimoje televizorius būdavo įjungtas nuolat. Tad čiotkas br. Astijus man buvo kone vienintelė Katalikų Bažnyčios reprezentacija. Nelabai ką nutuokiau apie tuos vienuolius, bet iš br. Astijaus pavyzdžio galėjau suprasti, kad katalikai yra normalūs, geri žmonės. Ir kad Bažnyčia gal yra visai cool.

Na, o ryškiausias įsiminęs epizodas – tai, berods, kalėdinis vakaras, kurį vedė br. Astijus ir… Zita iš Mažeikių! Tokie seni žmonės kaip aš supras, kokia bomba tai buvo anuomet.

Alessandro Barelli SDB

Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Lietuva yra kryžių ir (lyrinių) dainų šalis. Tikėjimo kančių motyvas mums nesvetimas ir šiandien, ir tai reikia gerbti. Tačiau krikščionybė toli gražu nėra vien rimtumas. „Visiems reikia atsipalaiduoti!“, – vieno interviu pabaigoje man pasakė kun. Alessandro Barelli, ir šis patarimas yra svarbesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Italas, priėmęs Lietuvos pilietybę, Žurnalistų sąjungos narys (!), vienuolis salezietis ilgiau nei 20 metų vykdo misiją mūsų šalyje. Atrodytų, kokios čia dar misijos Marijos žemėje? Ogi viena iš jų – atskleisti „vakarietiškesnę“, laisvesnę, džiugesnę katalikybę, kurios pas mus niekada nebus per daug.

Visada turintis ką pasakyti kunigas Alessandro – tikras džiaugsmas žurnalistams. Ir man įkvėpimas, kaip liudyti Kristų būnant tiesiog savimi. Ai, ir dar labai patinka klausytis, kaip jis sako homilijas vaikams. Prisipažinsiu, šiuo metu, vesdamas Pirmosios Komunijos pamokas, dalį jo stiliaus esu pasiskolinęs…

Tėvas Severinas (Severin Holocher OFM)

Dar vienas (ne paskutinis) pranciškonas šiame sąraše. Tėvą Severiną esu gyvai sutikęs vos vieną kartą – per rekolekcijas ėjau pas jį išpažinties. Ir tai buvo pati geriausia išpažintis mano gyvenime! Sakyčiau, tokia vyriška, „vokiška“, bet kartu ir švelniai tėviška: po kiekvienos pasakytos nuodėmės – stop, dabar aptarkim, kas čia buvo, kodėl buvo, ką galim konkrečiai pakeisti.

Besikalbant atrodė, kad garbaus amžiaus vienuolis puikiai supranta mano (tuo metu dvidešimtmečio) išgyvenimus. Ir – kas labai svarbu – savo supratingumu bei šypsena parodė, kad padaryta nuodėmė dar nėra pasaulio pabaiga. Ir kad turiu visas galimybes bei priemones stengtis nekartoti savo klaidų.

Po šios išpažinties buvo taip gera, kad, ko gero, vienintelį kartą savo gyvenime kone fiziškai pajutau, kas yra Šventoji Dvasia. Kai būna sunkumo ar nuovargio momentų, visada prisimenu tą išpažintį pas vokietį vienuolį ir vėliau aplankiusią Dvasios pajautą – šie momentai yra vieni iš tų, kurie suteikia jėgų eiti tolyn.

Mindaugas Ragaišis

Kai studijavau dabar jau nebeegzistuojančiame Lietuvos edukologijos universitete, kunigas Mindaugas buvo vienas mylimiausių dėstytojų. Šiaip visi jie buvo geri ir įdomūs, su visais buvo galima laisvai bendrauti, bet kažkodėl vargšą kunigą mes „atakuodavom“ išskirtinai labiausiai. Pradeda vesti paskaitą, mums jau kyla visokių klausimų į temą ir ne visai, o dėstytojas į visus išsamiai atsako. Kartais būdavo, kad „klausimų ir atsakymų“ sesija užtrukdavo ilgiau negu paties kunigo dėstymas.

Bet matėm, kad jam tai patinka. Atsakymai – tikslūs, „vokiški“ (vėl aš apie Vokietiją!), bet ne dogmatiški. Puikus humoro jausmas, „nepasikėlimas“, nebijojimas diskutuoti – visos šios savybės mane labai žavėjo. Ir dabar manau, kad toks dėstytojo stilius darė įtakos mano paties bendravimui ar rašymui apie krikščioniškus dalykus.

Su kunigu Mindaugu trumpai pabendraujam ir šiandien – kai rengiu straipsnį viena ar kita tema ir kažko nesuprantu, paskambinu jam. Ir visada sužinau ką nors naujo ir vertingo!

Kęstutis Kėvalas

Čia jau, sakysit, einu lengviausiu keliu ir nuskinu žemiausiai kabantį obuolį. Kas gi gali nemėgti arkivyskupo Kęstučio? Tačiau šį ganytoją turėjau džiaugsmo pažinti, kai jis dar kunigavo, dirbo Marijos radijo programų direktoriumi. Ir dar grojo kunigų grupėje!

Tuo metu su keliais bičiuliais ten savanoriavom, vedėm laidas jaunimui. Vietomis džiazavom, pankavom, rokavom eteryje kaip reikiant. Bet bosas kun. Kęstutis mus visada tik palaikė, turėjom absoliučią laisvę, buvom Marijos radijo „Tangomanija“ (jaunime, paklauskit tėvų, kas tai). O jei jam paskambindavo (turbūt teisėtai) pasipiktinę radijo klausytojai, geraširdis programų direktorius ramindavo: „Žiūrėkit, dabar eina jaunimo laida. Palaukit, po valandos pasibaigs, ir tada jau gros jūsų mėgstama muzika…“

Tokia tad buvo pažinties su būsimu arkivyskupu pradžia. Kiekvienas pokalbis (ypač neformalus) su juo iki šiol man tampa įkvepiančiais „aha momentais“, kaip jis mėgsta sakyti. Nemenkinant kitų dvasininkų (ir kartu anksčiau laiko arkivyskupo nepaskelbiant šventuoju), galiu tik prisidėti prie tų, kurie sako, kad savo charizma, „vakarietiška“ komunikacija ir paprastumu Kęstutis Kėvalas yra tikras įvykis Bažnyčiai Lietuvoje.

Robertas Urbonavičius

Šitą žavų vyrą pirmąkart pamačiau feisbuko grupėje „Bažnytiniai anekdotai“, kurioje jis anksčiau aktyviai reikšdavosi. Paskui buvau sužavėtas jo homilijos, kai netikėtai apsilankiau šv. Mišiose Ukmergėje. Na, o galiausiai tapom draugais.

Būtų galima ilgai vardyti, koks jo bruožas mane įkvepia – erudicija, plunksnos ir žodžio įvaldymas („Bernardinų“ skaitytojai turbūt neleis sumeluoti), puikus humoro jausmas… Bet labiausiai norėtųsi išskirti vieną kunigo Roberto savybę – gebėjimą būti tiltu tarp skirtingų pozicijų atstovų Bažnyčioje.

Jis parašys komentarą tiek rūstų tradicionalizmą propaguojančiam interneto puslapiui, tiek „Leftardinams“ (čia kai kurie skaitytojai mus taip vadina, kas dar nežinot). Kur reikia, pakritikuos tiek vienus, tiek kitus. Bet visada (kiek žinau) kviečia išlaikyti balansą tarp Tradicijos ir modernizmo. Ir primena, kad mus pirmiausia vienija Kristus. Šiandien, kai dėl visokių niekų esam taip tarpusavy susirieję, tai labai svarbi misija.

Ir dar: kadangi kunigas Robertas yra būsimasis popiežius Pijus XIII, jau vien dėl to jo neįtraukti į sąrašą būtų neišmintinga.

Brolis Egidijus (Gilles Charue)

Tik dabar, vėlai vakare rašydamas šį tekstą, supratau, kad taip ir nežinau, kokia yra šio belgo, Tiberiados bendruomenės vienuolio kunigo, pavardė! Vardą išgūglinau – Gilles. Bet jis mums kitaip ir neprisistatydavo: brolis Egidijus, ir tiek (P. S. Jau publikavimo dieną sužinojau, kad jo pavardė yra Charue. Niekada tokios negirdėjau!).

Kaip jis pakeitė mano gyvenimą? Tai yra pirmas kunigas, kurį pažinau gyvai. Kai prieš 16 metų būsima žmona mane nusivežė į jaunimo stovyklą Baltriškėse, patyriau smagų šoką, o prie jo smarkiai prisidėjo ir br. Egidijus. Visada besišypsantis kunigas, kuriam nuoširdžiai rūpi vaikai ir jaunimas, lietuviškai sakantis juokingas homilijas („Juk nededat savo katino į skalbenkę“) su stipriomis žinutėmis. Lietuvių jaunimo slengą jis yra įvaldęs puikiai – netgi turėjo specialiai tam skirtą užrašų knygutę, kurioje pasižymėdavo naujai išgirstus skambius žodžius!

Br. Egidijaus ir visos Tiberiados bendruomenės dėka, vos tik įžengęs į sąmoningą katalikybę pamačiau gyvos ir mylinčios Bažnyčios pavyzdį. Buvo liūdna, kai jis po daugelio gyvenimo Lietuvoje metų turėjo grįžti atgal į pagrindinį vienuolyną Belgijoje. Kai atsisveikinom, br. Egidijus vos tramdė ašaras. Tokie brangūs jam visi esame. Ir jis mums.

Arūnas Peškaitis OFM

„Mes vienas kitam esame išganymas“, – tai tik viena iš brolio Arūno pasakytų frazių, kuri įstrigusi visam gyvenimui ir kurią bandau pritaikyti savo kasdienybėje. Tai, kad Dievą galime pažinti ir Jį liudyti ne tik bažnyčioje, bet ir per žmogiškus santykius ar kultūrą, yra nuolat pranciškono vienuolio perteikiama žinia. Kaip ir tai, kad meilė Kristui neįmanoma be meilės žmogui. Žengdamas pirmus žingsnius katalikiškame pasaulyje ir į Vilnių atvykęs studijuoti, sekmadieniais Bernardinų bažnyčioje būtent iš br. Arūno homilijų semdavausi daugiausia įkvėpimo.

Kad jis yra vienas geriausių (jei ne geriausias) pamokslininkas ir kalbėtojas Lietuvoje, niekam ne paslaptis. Bet kad žinotumėt, koks perpildytas, pribraukytas jo kalendorius! Gausybė žmonių yra sulaukę iš jo dvasinės (ir ne tik) pagalbos. Tarp jų esu ir aš. Nesakysiu, kokios konkrečiai situacijos buvo (per daug asmeniška), bet vienąsyk br. Arūno pasakyti netikėti žodžiai „Mes krikščionys. Mes privalom atleisti kitiems“ ištraukė iš gilios vidinės duobės. Išgydė kaip vaistai – kartūs, bet vieninteliai tokie.

Pamažu tapom bičiuliais ir esam turėję daugybę kitų linksmų bei rimtų susitikimų. Bet dar būtinai turiu paminėti br. Arūno tarnystę Lukiškių kalėjime. Jis buvo (ir turbūt tebėra) didžiulė Dievo dovana nuteistiesiems. Pokalbiai su jais, išpažintys, šv. Mišios – o kartą per mėnesį jis lankydavo kalinius kartu su parapijiečiais (tarp kurių trumpą laiką buvau ir aš), suorganizuodavo koncertų ir kitokių renginių. Stengdavosi, kad nuteistieji pasijustų esantys žmonėmis.

Ir jie pasijuto – kai kurie pirmąkart gyvenime. Vieni atsivertė ir priėmė Krikšto sakramentą, kiti pakeitė gyvenimo būdą, treti buvo išgelbėti nuo savižudybės. Br. Arūnui tai buvo labai svarbu, pamenu, kaip cituodavo nuteistųjų laiškus – vienas kalinių po šv. Velykų Mišių ir suneštinių vaišių prisipažino, kad taip skaniai nevalgė per visą savo gyvenimą… Tokius dalykus žinojo nedaugelis, kiti gi žmonės (net praktikuojantys katalikai) viešai smerkė br. Arūno tarnystę Lukiškėse. Čia turbūt buvo vienas iš tų atvejų, kai Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.

Br. Mišelis (Michel de Meulenaer)

Dar vienas Tiberiados bendruomenės kunigas, kuris ilgiau nei 20 metų (su pertraukomis) gyvena Lietuvoje. Belgas, pusiau rimtai, pusiau juokais save vadinantis tikru lietuviu! Ir su Trispalve atvykęs pasitikti popiežiaus Pranciškaus Vilniaus katedros aikštėje.

Su br. Mišeliu visada be galo įdomu kalbėtis – tiek teologinėmis, tiek paprastomis gyvenimiškomis temomis. Turi daug košės galvoje ir kartu yra labai paprastas žmogus, dėl to per kiekvieną stovyklą Baltriškėse žmonės nuo jo neatlimpa. O mano santykis su vienuoliu turbūt ypač sustiprėjo per vieną paauglių dviračių žygį – buvau vienos grupės vadovas. Tame kelių dienų žygyje pasitaikė visko: kur paaugliai, ten juk įvairūs nuotykiai. Vieną naktį net ruošėmės kartu su vienuoliu ir vaikinais vyriškai gauti į galvą…

Dėl šių ir kitų patirčių br. Mišelis man yra vienas brangiausių kunigų. Ir jis taip pat prisidėjo prie to gerojo šoko, patirto pirmais kartais atvažiavus į Baltriškes, nors tuo metu jis dar nebuvo kunigas. Pavyzdžiui, jis gerai žaidžia futbolą, kas man buvo neįtikėtina: kamuolį spardantis karšto būdo vienuolis. Nieko sau Bažnyčia!

Beje, išduosiu viešą paslaptį: br. Mišelis yra didelis bulvių traškučių mėgėjas. Dabar jau žinot, kaip jį pradžiuginti.

Dovydas Grigaliūnas

Įsivaizduoju jūsų reakcijas. Dalis skaitytojų sakys: „Kas jis toks?!“ Tačiau tie, kurie jį pažįsta, nusišypsos: „O, Dovydas!“ Tai štai, pats Dovydą pažįstu, ir gan artimai – jis yra mano žmonos pusbrolis (juk sakiau, kad šis kunigų sąrašas yra supersubjektyvus). Viena džiugiausių pažinčių gyvenime.

Dovydo gal nepamatysit TV laidose ar naujienų portaluose, jis jūsų nepriblokš ugningu pamokslu ar giliomis teologinėmis įžvalgomis. Tačiau šiam kunigui to ir nereikia: parapijiečiai jį myli dėl šilto santykio, aktyvumo, gebėjimo prieiti prie kiekvieno žmogaus. Nesvarbu, į kokią parapiją Dovydą siųstų, ten jis iš visų jėgų stengiasi, kad tikinčiųjų bendruomenė būtų gyva. Kad jie patirtų Dievo gerumą savo aplinkoje. O tai, kad parapijiečiai per jo išleistuves verkia, rodo, jog tos pastangos nenueina veltui.

Su šiuo kunigu turėjau daug įdomių pokalbių ir patyriau daug jo gerumo. Ir šilto, ir šalto gyvenime patyręs Dovydas man yra pavyzdys, kaip išsaugoti meilę savo krikščioniškam pašaukimui, net kai Bažnyčioje yra pilna bėdų. Ir kaip neprarasti humoro jausmo. Pamenu, kaip su savo šeima ir Dovydu vaikščiojom Trakuose. Vėžimėlyje buvęs dar mažas leliukas sūnus pradėjo garsiai verkti, o nuraminti jo niekaip nepavyksta. Žmonos pusbrolis perima vėžimėlį, pradeda sūpuoti, vaikas stebuklingai nurimsta. Tada Dovydas atsisuka į mano mamą ir juokiasi: „Na va, matai, kunigėlis, bet moku su vaikais elgtis!“