10 priežasčių pradėti skaityti „Amoris laetitia“

Šis 2016 m. balandžio 8-ąją išleistas dokumentas yra dviejų vykusių pasaulinių vyskupų sinodų, susijusių su santuoka ir šeima 2014 ir 2015 metais, rezultatas. Sinodų metu buvo pristatytos viso pasaulio šeimų problemos, iškelta daugybė rūpimų klausimų. Šių susitikimų tikslas buvo apžvelgti dabartinę šeimos padėtį ir svarbą.

„Amoris laetitia“ – tai popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas ir pagalba šeimoms, kaip branginti ir atrasti santuokos bei šeimos dovanas, kaip vykdyti šeimos užduotis ir pakelti sunkumus. Šeimos metų paskelbimo proga visame pasaulyje katalikai kviečiami gilintis į dokumento tekstus.

Mes esame raginami perskaityti 216 puslapių, 9 skyrius, 325 pastraipas, kad ieškotume „meilės džiaugsmo šeimoje“. Kodėl turėtume priimti šį iššūkį? Ar tikrai paraginimo skaitymas suteiks to džiaugsmo? Juk Bažnyčios dokumentai įprastai nėra dažnai skaitoma literatūra šeimos gyvenime. Tačiau „Amoris laetitia“ galima skaityti įvairiai: analizuojant skyrius, ieškant praktinių patarimų ir gairių sielovados darbe. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti tuo, kas tekste yra arti šeimos kasdienybės, kur šeima gali atrasti sau jautrių pamąstymų ir prisitaikyti sau.

Meilės džiaugsmas yra svarbiausia mintis Pranciškaus paraginime. Prisilietus prie konkrečių situacijų suprantame, kad tą džiaugsmą sunku pasiekti. „Amoris laetitia“ kviečia sau įsivardyti, kur aš esu, su kokiomis problemomis susiduriu ir ką konkrečiai turiu padaryti čia, kur esu – kad pasiekčiau minėtąjį meilės džiaugsmą šeimoje. Kiekvienoje sunkioje situacijoje turiu kelti klausimus: „O kodėl taip yra? Ir ką turėčiau daryti?“

Štai 10 ištraukų, parodančių, kodėl verta skaityti apaštalinį paraginimą:

1. Skaityti verta, nes esame kviečiami ieškoti, atrasti ir patirti meilės džiaugsmą savo šeimoje. Skaitydami pagalvokime: kaip su tuo džiaugsmu yra pas mūsų šeimoje? Kur aš jį atrandu? Kur turėčiau pasistengti jį pamatyti?

„Džiaugsmas atsinaujina per skausmą. Pasak šventojo Augustino, „juo didesnis pavojus mūšyje, juo didesnis ir džiaugsmas nugalėjus“ (AL, 131). Kentėję ir drauge kovoję sutuoktiniai gali patirti, jog tai buvo verta pastangų, nes per tai jie įgijo kai ko gera, kažko bendrai išmoko arba galėjo geriau vienas kitą įvertinti. Nedaug žmogiškų džiaugsmų yra tokie stiprūs ir dideli kaip tas džiaugsmas, kai du vienas kitą mylintys žmonės pasiekia ką nors, kas jiems kainavo didelių bendrų pastangų.“ (AL, 130)

2. Skaityti verta, kad atrastume ir pamatytume branginančio žvilgsnio svarbą. Skaitydami pagalvokime, kaip mes žvelgiame vienas į kitą? Kaip galėčiau savo sutuoktiniui rodyti branginantį žvilgsnį?

„Estetinis meilės patyrimas reiškiasi žvilgsniu, laikančiu kitą tikslu kaip tokiu, taip pat tada, kai jis yra pasiligojęs, pasenęs ar stokoja juslinio patrauklumo. Branginantis žvilgsnis labai svarbus ir jo šykštint paprastai padaroma daug žalos. Ko kartais sutuoktiniai ir vaikai nepadaro, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys ir atsižvelgta! Daug žaizdų atsiranda ir krizių kyla tada, kai nustojame vienas į kitą žvelgti. Būtent tai išreiškiama šeimose girdimais skundais ir padejavimais: „Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma.“ „Pažiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu.“ „Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus.“ „Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų.“ Meilė atveria akis ir įgalina pamatyti, be visa ko, koks vertingas yra žmogus.“ (AL, 128)

3. Skaityti verta, kad atrastume tėvystę, o tėvą – kaip dovaną šeimai, kaip tą, kuris yra šalia. Popiežius atkreipia dėmesį į visuomenės be tėvų tragediją. Kaip tėvas, galiu savęs klausti, aš esu šalia, ar mano vaikai nėra našlaičiai? Ką turėčiau padaryti, kad būčiau šalia?

„Dievas dovanoja tėvą šeimai, kad jis savo vertingomis vyriškumo savybėmis „būtų artimas žmonai, dalytųsi su ja viskuo – džiaugsmais ir skausmais, vargais ir viltimis. Kad būtų artimas augantiems vaikams – kai jie žaidžia ir kai triūsia, kai yra nerūpestingi ir susirūpinę, kai kalba ir kai tyli, kai būna drąsūs ir kai bijo, kai suklysta ir vėl suranda tiesų kelią; tėvas turi būti visada šalia. „Šalia“ nereiškia kontroliuoti. Mat pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikus.“ (AL, 177)

„Sakoma, kad mūsų visuomenė yra „betėvė visuomenė“. Vakarų kultūroje trūksta tėvo figūros buvimo, ji dingusi, išblėsusi. Tėvai dažnai taip įsitraukia į save ir savo darbą, o kartais ir į savęs išsipildymą, kad apleidžia savo šeimas.“ (AL, 176)

4. Skaityti verta, kad prisimintume ir atnaujintume motinos svarbą šeimoje. Galime pasidžiaugti , kad popiežius dėkoja kiekvienai mamai už tai, kad ji yra šeimoje, už dovanojamos gyvybės grožį, atsidavimą ir švelnumą. Brangios mamos, pamąstykime, kiek mes pačios vertiname, suprantame motinystės dovanos svarbą? Ko reikėtų, kad motinystę vertinčiau labiau ir jai atsiduočiau?

„Brangiosios mamos, dėkui, dėkui už tai, kad esate šeimoje, ir už tai, ką dovanojate Bažnyčiai ir pasauliui.“ (AL, 193)

„Iš tiesų „motinos yra stipriausias priešnuodis nuo savanaudiško individualizmo plitimo. Jos liudija gyvybės grožį.“ (AL, 192)

„Nėra abejonės, „visuomenė be motinų būtų nehumaniška, nes motinos visada, net blogiausiomis akimirkomis, liudija švelnumą, atsidavimą, moralinę jėgą.“ (AL, 174)

„Buvimo našlaičiu jausmas, šiandien patiriamas gausybės vaikų bei jaunuolių, yra gilesnis, nei manėme. Šiandien visiškai teisėtu ir net pageidautinu dalyku laikome moters norą studijuoti, dirbti, ugdyti savo gebėjimus ir turėti asmeninių tikslų. Tačiau sykiu nevalia ignoruoti kūdikių poreikio jausti motinos buvimą, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. […] Menkinti motinos buvimo bei jos moteriškųjų savybių svarbą reiškia kelti rimtą grėsmę mūsų žemei. […] moters didybė susijusi su visomis teisėmis, kylančiomis iš žmogaus neatimamo kilnumo ir sykiu iš moteriškojo genijaus, kurio visuomenė negali atsisakyti. Jos saviti motiniški gebėjimai – ypač motiniškumas – jai uždeda ir pareigas, nes jos buvimui moterimi tenka šioje žemėje savita užduotis, kurią visuomenei privalu saugoti bei sergėti visų gėrio labui.“ (AL, 173)

5. Skaityti verta, kad atkreiptume dėmesį į „laikinumo kultūrą“ ir savo kasdienių emocinių santykių vartotojiškumą. Ar ir mane pasiekė laikinumo ir vartotojiškumo kultūra? Kaip galėčiau ją pakeisti savo santykiuose?

„Žmonių perėjimo nuo vieno emocinio ryšio prie kito sparta. Jie mano, kad meilę, kaip socialiniuose tinkluose, galima pagal vartotojo įgeidį įjungti arba išjungti, taip pat greitai užblokuoti […] Į emocinių santykių sritį perkeliama tai, kas vyksta su objektais ir aplinka: viską galima išmesti; kiekvienas vartoja ir išmeta, ima ir laužo, išnaudoja ir išspaudžia iki paskutinio lašo. Tuomet „viso gero“. Narciziškumas atima iš žmonių gebėjimą žvelgti toliau savęs, savo troškimų ir poreikių. Tačiau kas naudojasi kitais, anksčiau ar vėliau vadovaujantis ta pačia logika, bus naudojamasi, manipuliuojama ir juo pačiu, ir jis irgi bus paliktas. Reikia pasakyti, kad ryšiai dažniau nutrūksta tarp pagyvenusių suaugusiųjų, ieškančių savotiškos „autonomijos“ ir atmetančių idealą senti drauge vienas kitu rūpinantis ir vienam kitą palaikant.“ (AL, 39)

6. Skaityti verta dėl 4 skyriaus „Meilė santuokoje“, kuriame kalbama, kaip praktikuoti kasdienę meilę. Stebina patarimų konkretumas ir atkreiptas dėmesys į paprastų kasdienių detalių – dialogo, skiriamo laiko, išklausymo – svarbumą parodant meilę. Esame kviečiami peržvelgti, kaip vyksta bendravimas tarp sutuoktinių ir koks jis turėtų būti. Galime pagalvoti: kiek dialogas, išklausymas, skiriamas laikas yra svarbus mūsų šeimoje? Ar turėčiau kažkiek labiau pasistengti?

„Dialogas yra itin tinkamas ir būtinas būdas, kaip santuokiniame gyvenime bei šeimoje patirti, išreikšti ir brandinti meilę. Tačiau tai yra ilgo ir reiklaus mokymosi vaisius.“ (AL, 136)

„Būtina skirti laiko, kokybiško laiko, kurio esmė yra kantriai ir dėmesingai išklausyti, kol kitas išsakys viską, kas jam rūpi. Tam reikia mokėti neprabilti pirma tinkamos akimirkos. Užuot pradėjus reikšti nuomonę ar patarimus, privalu įsitikinti, ar išgirdote visa, ką kitas jautė poreikį išsakyti. Tam būtina vidinė tyla, įgalinanti klausytis be širdies ir proto trikdžių – neskubėti, atidėti į šalį savo poreikius ir rūpesčius, suteikti erdvės. Dažnai vienam iš sutuoktinių reikia ne jo problemų sprendimo, bet būti išklausytam. Jis turi pajusti, kad jo skausmas, baimė, pyktis, viltis, svajonės išgirsti. Kokios dažnos yra šios dejonės: „Jis manęs nesiklauso. Apsimeta, kad tai daro, bet iš tikrųjų galvoja apie ką kita.“ „Kalbu su juo ir jaučiu, jog jis laukia, kad aš kuo greičiau baigčiau.“ „Kai su ja kalbu, ji stengiasi pakeisti temą ar trumpai atsakyti bei užbaigti pokalbį.“ (137)

„Būtina ugdytis įprotį laikyti kitą tikrai svarbiu. Galvoje turimas jo asmens vertinimas, pripažinimas, kad jis turi teisę egzistuoti, savarankiškai mąstyti ir būti laimingas. Niekada nevalia nuvertinti, ką kitas sako ar dėl ko skundžiasi, net ir tada, kai reikia išreikšti savo požiūrį. Net už agresyvių žodžių galima įžiūrėti kito tiesą, jo didžiausių rūpesčių svarbą ir to, kas sakoma, kontekstą. Todėl reikėtų į jį įsijausti, pažvelgti į jo širdies gelmes, aptikti, kas jį jaudina, ir tai padaryti išeities tašku dialogui palaikyti.“ (138)

7. Skaityti verta dėl 2 skyriaus, kuriame pristatoma įvairi šeimų patirtis ir iššūkiai; šiame skyriuje nuo idealizavimo grįžtama prie santuokinės gyvenimo tikrovės.

„Kartais mes taip pat siūlėme pernelyg abstraktų ir beveik dirbtinį teologinį santuokos idealą, nutolusį nuo konkrečių realių šeimų situacijų ir praktinių galimybių. Šis pernelyg didelis idealizavimas, ypač kai nesugebėjome įkvėpti pasitikėjimo Dievo malone, nepadėjo padaryti santuokos geidžiamesnės ir patrauklesnės, bet atvirkščiai “(AL. 36). „Vis dėlto mes dažnai buvome gynybiniai, švaistėme pastoracinę energiją dekadentiško pasaulio smerkimui, nebūdami iniciatyvūs siūlydami būdus, kaip surasti tikrąją laimę.“ (AL, 38).

8. Skaityti verta dėl priminimo „Mes buvome pakviesti ugdyti sąžines, o ne jas pakeisti.“ (AL, 37) Laisvė yra galimybė ir pareiga būti tokiems, kokius mus sukūrė Dievas, ir įvykdyti savo gyvenimo planą. Nors šie žodžiai tariami kalbant apie šeimų sielovadą, dažnai galime juos prisitaikyti įvairiose gyvenimiškose situacijose – ir poros tarpusavio santykyje, ir ugdant vaikus.

9. Skaityti verta, kad, būdami katalikais, žinotume Bažnyčios mokymą ir juo vadovautumės, kad tai būtų kasdienio gyvenimo gairės, kaip nepasimesti tarp šių dienų sumaišties. Kad galėtume atliepti į Visuotinės Bažnyčios kvietimą.

10. Skaityti verta, kad pagilintume savo supratimą, kas apskritai rašoma dokumente – ko negausime iš daugybės girdimų pareiškimų ar citatų, sklandančių internete. Pagrindinis žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys buvo skirtas klausimui, ar išsiskyrę ir vėl susituokę katalikai gali priimti Komuniją. „Amoris laetitia“ nagrinėja šią temą, tačiau ji užima tik vieną iš devynių teksto skyrių.

Tiems, kurie ryšitės skaityti apaštališkąjį paraginimą, popiežius Pranciškus sako: „Nerekomenduoju skubotai skaityti teksto. Didžiausią naudą pačioms šeimoms ir tiems, kurie užsiima šeimos apaštalavimu, gaus, jei kantriai ir atidžiai bus skaitoma kiekviena dalis.“ (AL, 7).

Kviečiame atsiliepti į šį Šventojo Tėvo kvietimą. Kas kiek galite, nors dvi minutes per dieną: perskaitykite paragrafą, pamąstykite. Kiek tai susiję su mano gyvenimu? Ką apie tai galvoju? Pasidalinkite apie su savo sutuoktiniu, draugais. Atraskite tai, kas gali būti naudinga jums, jūsų asmeniniam augimui, šeimos santykiams kuriant meilės džiaugsmą šeimoje.

„Amoris Laetitia“ lietuviškąjį vertimą rasite čia.

Straipsnio autorė Judita Bernatonienė yra Kaišiadorių vyskupijos šeimos centro vadovė