2021 05 03

Vaidotas A. Vaičaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

1791 m. Konstitucijos jubiliejus: ko galėtume pasimokyti?

Vaidotas Vaičaitis Vilniaus universitete / Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Šiemet minime 230 metų nuo 1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymo (Ustawa Rządowa) priėmimo. Kaip turėtume vertinti šią datą Lietuvos konstitucionalizmo kontekste, turint omenyje, kad 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė 1791 m. Konstitucijos neįtraukė į Lietuvos valstybės „teisinių pamatų“ sąrašą?

Atsakant į šį klausimą, būtina pastebėti, kad 1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymas ne tik (valstybės padalijimo grėsmės akivaizdoje) centralizavo Abiejų Tautų Respubliką, bet ir sukūrė naują teisinę politinę tikrovę su „Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“, t. y. jau nebe abiem tautoms. Kitaip tariant, 1791 m. gegužės 3 dienos aktas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skyrė administracinio „Lenkijos krašto“, o ne anksčiau turėtą autonominį teisinį statusą konfederuotoje ar federacinėje valstybėje. Visgi tokiu LDK teisinio statuso sumažinimu nepatenkinta Lietuvos bajorija po pusmečio išsireikalavo Seime priimti 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą (Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów), kurio jau pats pavadinimas apeliavo į sugrįžimą prie (cituoju): „garbingos ir abiem tautoms pritinkančios sąjungos“ idėjos. Taigi Lietuvos konstitucionalizmo ir valstybingumo tradicijos kontekste Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas gali būti svarbus Lietuvai tik vertinant jį kartu su Spalio 20-osios Abiejų Tautų Tarpusavio įsipareigojimu, todėl 1791 m. Konstitucija lietuviams yra sudėtinė (o ne Gegužės 3-iosios) konstitucija. Kitaip tariant, į Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymą XVIII amžiaus pabaigos Lietuvoje buvo žvelgiama būtent Spalio 20-osios Įsipareigojimo akimis (cituoju): „lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą („Gegužės 3-iosios“) „Valdymo įstatymą“, tarnaujantį visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai – taip norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus […]“. Taigi, nors sudėtinė 1791 m. Konstitucija savo reikšme Lietuvos konstitucionalizmo tradicijai nusileidžia XVI amžiaus Lietuvos statutams, visgi ji yra svarbus Lietuvos konstitucinės teisinės istorinis šaltinis.

Čia reikėtų priminti, kad gegužės mėnuo Lietuvos konstitucionalizmui yra svarbus ir dėl kitos datos, turiu omenyje 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliuciją, kuria Lietuvos valstybė pasirinko respublikinę valstybės valdymo formą ir kuri 1990 m. Kovo 11-osios akto paskelbta „Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu“. Šioje rezoliucijoje teigiama, kad „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis“. Įdomu pastebėti, kad šia rezoliucija pirmąkart Lietuvos istorijoje respublikos terminas teisės akte buvo pavartotas valdymo formos prasme, nes XVI amžiaus Lietuvos statutai Respublikos (Речъ Посполитa) terminą vartojo valstybės, kaip visų piliečių bendrojo (visuotino) gėrio, sinonimo reikšme. Todėl 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos respublikos, kaip valdymo formos, reikšmė ne pakeičia, o papildo platesnę respublikos reikšmę Lietuvos konstitucionalizmo tradicijoje. Gaila, kad pernai pražiopsojome modernios Lietuvos respublikos šimtmetį…

O ką gegužės 3-ioji kalba mums šiandien, kai ore tvyro netikrumas ateitimi ir nepasitikėjimas vienas kitu? Ogi ji kalba mums apie drąsą, ryžtą ir pasitikėjimą. Juk 1791 metai, kai „už lango“ stovėjo pasiruošusi pulti Rusijos (ir savo eilės laukė Prūsijos bei Austrijos) kariuomenė, nebuvo lengvesnis iššūkis nei šiandienio karantino iššūkiai. Nepaisydami to, mūsų protėviai sugebėjo susitelkti ir priimti 1791 metų konstitucinius aktus, kurie įėjo į Europos ir pasaulio konstitucionalizmo istoriją. Negaliu nepacituoti Gegužės 3-iosios dokumento preambulės, kur teigiama: „Labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, […] nebodami kliūčių, […] visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją.“ Taigi, pasirodo, kad net politinės suirutės metu galima savyje rasti dvasios tvirtybę ir priimti teisingus ilgalaikius sprendimus. Panašiai ir po šimto trisdešimt metų – 1920-aisiais, vis dar vykstant karo veiksmams su bolševikų ir lenkų kariuomenėmis, mūsų protėviai turėjo drąsos tikėti, kad nepriklausomybės, demokratijos ir respublikos idėjos nugalės. 

Dar vienas dalykas, apie kurį mums kalba gegužės 3-ioji, yra tai, kad vienos interesų grupės priimti sprendimai neturi ilgalaikio poveikio, todėl esminiais istoriniais momentais būtina susitelkti, o ne skaldytis. Kitaip tariant, kadangi 1791 m. gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas ne visiškai atstovavo Lietuvos valstybingumo interesams, todėl tautos atstovybė buvo priversta po pusmečio priimti spalio 20 d. Abiejų Tautų Įsipareigojimo aktą, kuris jau leido Lietuvos bajorams Valdymo įstatymą laikyti „bendru ir vieningu“ aktu kartu su lenkų konfratrais. Panašiai ir 1920 m. gegužės 15 dieną Steigiamajame Seime, balsuojant už minėtą rezoliuciją, visi be išimties Steigiamojo Seimo atstovai, nepriklausomai nuo politinės partijos ar tautybės, balsavo Lietuvos nepriklausomybę, demokratiją ir respubliką. 

Taigi, apibendrinant šį tekstą apie jubiliejinę datą, galima pasakyti, kad mūsų gyvenimą suformuoja ne „nepalankios gyvenimo aplinkybės“, o mūsų apsisprendimas už tiesą. Todėl sveikinu visus mus su drąsos, tikėjimo ir vilties jubiliejumi, mielieji…