1911-ųjų „Pragaras“: Dantė kaip „blokbasteris“ 

XIX a. pabaigoje debiutavęs kinas ilgai buvo labai trumpa meno forma. Brolių Lumiere’ų filmai įprastai trukdavo iki minutės, XX a. pradžioje rastis pradėję ilgesni pasakojimai vis vien pasibaigdavo per kelias, daugių daugiausia – keliolika minučių. Pirmasis pilnametražis filmas „Keli gaujos istorija“ (ang. The Story of the Kelly Gang), sukurtas 1906-aisiais, bet tik 1915 m. išleidžiamas aiškus pilnametražio kino atramos taškas – D. W. Griffitho „Tautos gimimas“ (ang. The Birth of a Nation). 

Pastarąjį kūrinį kino istorijoje įrašė du faktoriai: finansinė sėkmė ir kino kalbos panaudojimas. Kamera jame aiškiai nebėra tik įrankis užfiksuoti įvykius – kadrų tipas, jų jungimo būdas, montažas kuria atskiras reikšmes, kurių nesukurtų patys aprašyti nutikimai. Vaizdų pateikimo būdas reikalauja žiūrovo apmąstymo. 

Ketveriais metais anksčiau režisieriai F. Bertolini, A. Padovanas ir G. de Liguoro sukūrė pirmą pilnametražį itališką filmą „Pragaras“. Jo vizija – esmiškai kitokia negu amerikiečio, ir nesunku pateisinti, kodėl retas kino istorijos ar teorijos kursas apsieina be pavyzdžių iš „Tautos gimimo“, bet „Pragaras“ įprastai neminimas. Klausimas nė kiek nesusijęs su kokybe, greičiau su prieiga prie pasakojamos istorijos. 

„Pragaras“ yra Dantės adaptacija. Adaptacija ne kokia nors modernia ar postmodernia prasme, kur privalai būti skaitęs pirminį tekstą, kad suvoktum niuansus, kur plėtojamas skirtingų pasakojimo strategijų dialogas ar reflektuojamas nuo originalo laikų pasikeitęs kultūrinis kontekstas. „Pragarą“ gali žiūrėti nežinodamas, apie ką rašė Dantė ir kiek daug kartų tai perpasakota, perinterpretuota, iš naujo reflektuota – tarp vizualiai prikeltų pragaro scenų žiūrovą informuos teksto blokai, kur paaiškinama, kas vyksta, ir netgi pacituojama „Dieviškoji komedija“. 

Kamera filme apsiriboja visuomet panašiu bendru planu, kuris pats matomiems įvykiams nesuteikia papildomo tūrio. Atrodytų, kūrėjų ambicija buvo pasinaudoti techninėmis kino galimybėmis, jo autentiškumo iliuzija (žiūrovams veikusia, nepamirškime, kur kas sėkmingiau nei šiandien), kad prikeltų tai, ką sukūrė Dantė. Kitaip tariant, filmo komandos darbas buvo suteikti platformą tam, kas jau egzistuoja, tik kiek kitokiu pavidalu. 

„Pragaro“ scenos yra scenos iš Dantės „Pragaro“: jo aprašytos bausmės, kankinamieji ir demonai. Be abejo, žodžius paverčiant vaizdais, būtina interpretacija, bet tam čia pasinaudota XIX a. Gustavo Doré iliustracijomis. Net pats terminas „kino kalba“ nurodo, kad pasakojimas privalo būti išverstas į unikalią ženklų sistemą, o italų kūrinyje vertimas suvokiamas visai ne kaip sudėtingas prasmių žaidimas, bet kaip paprasčiausias prikėlimas to vaizdo, kurį bando vaizduotėje sukelti literatūrinis tekstas. 

Šia prasme 1911-ųjų filmas dabartiniame kine neturi analogų, nes prieš šimtą metų naujomis buvusios montažo ar filmavimo technikos jau seniai yra tapusios tokios įprastos, kad žiūrovams nebepastebimos tiesiogine to žodžio prasme. Ir todėl jos egzistuoja visuose filmuose. „Pragaras“ gluminti šiandienos žiūrovą gali nebent tuo, kad jis visiškai tiesmukas, tarsi judantis paveikslas ar iliustracija. 

Su kokia ambicija filmą kūrė režisieriai, pasakyti vargu ar įmanoma (net pats faktas, kad jį režisavo trys skirtingi žmonės, iš šiandienos perspektyvos atrodo keistokai). Bet drįsčiau spėti, vadovautasi logika, kad Dantė jau parašė šedevrą, dabar tereikia jį prikelti. Tokią mintį patvirtintų to meto Italijos kino rinkos tendencija – tarp 1908 ir 1911 m. Italijoje išleista net 11(!) Dantės kūryba paremtų filmų. To meto Italijos kine apskritai karaliavo ne originalios istorijos, bet arba literatūros klasikų adaptacijos, arba šalies istorijos epizodų prikėlimas. 

„Pragaras“ buvo tam metui nepaprasto dydžio projektas. Filmas kurtas daugiau nei dvejus metus, jam skirta iki tol neregėta 100 tūkst. lirų suma. Galutinis produktas, rodos, truko apie tris valandas, nors šiandien egzistuojanti versija yra 70-ies minučių. Kad ir kaip keista, tiek biudžetu, tiek trukme, tiek savo didybe tai ne tik yra „blokbasteris“, bet labai gali būti, kad išvis pirmas „blokbasteris“ kino istorijoje. JAV „Pragaras“ tapo pirmuoju ilgesniu nei valandos trukmės filmu, rodomu vienu kartu – kiti ilgesni kūriniai rodyti dalimis kaip dabartiniai serialai. Ir bandymas vienareikšmiškai pasiteisino. Vien JAV filmas uždirbo apie 2 mln. dolerių – šiandien tai būtų apie 50 mln. dolerių, jeigu perskaičiuotume pagal dabartines aplinkybes.

Tuomet grasus JAV kino kritikas W. Stephenas Bushas rašė: „Jie [režisieriai] kaip paklusnūs mokytojai prisėdo prie meistro kojų, sąmoningai ir kiek tik pajėgdami, paklusdami kiekvienam genijaus žodžiui ir nepripažindami jokio įkvėpimo, kaip tik originalo šaltinis. Bet jų atpildas išties didis. Jie pavertė Dantę suvokiamu masėms. Anksčiau tik rinktinei mokslininkų grupei prieinamas nemirtingo kūrinio grožis pagaliau, po šešių amžių miego, tapo visos žmonijos nuosavybe.“ 

Tokios pagyros rodo ne tik didžiulį pasitikėjimą kinu kaip įrankiu pasiekti publiką jiems paveikia kalba, bet drauge ir savotišką, mums jau neįprastą požiūrį į kino kūrėją kaip į pagalbininką prikeliant tekstą. Be abejo, kino kūrėjų komandos atsakomybė – rasti tam teisingų kelių, įgyvendinamas ir paveikias estetines prieigas, aiškią pasakojimo formą ir pan. Bet jis vis dėlto yra pakopa žemiau už jį pranokstantį tekstą. 

Šiandien filmo autoriaus vaidmuo suprantamas visai kitaip, nors pastaraisiais metais nuo minčių apie vienišą genijų vis tolstama, o kūrinio vizijos vėl dažniau suvokiamos kaip kolektyvinės. Bet koks tekstas, net ir scenarijus, jau nekalbant apie adaptuojamą kūrinį, tėra viena estetinės patirties sudedamųjų dalių. Retai kada kino žiūrovo lūkestis yra ištikimybė tekstui – net garsių romanų adaptacijų žiūrovai nelaukia viso labo į jų perskaitytus įvykius nukreiptos kameros. Šiandienos supratimu, kino patirtis yra kur kas labiau niuansuota ir platesnė, o ir emocinę reakciją moderniam žiūrovui sukelti gerokai sudėtingiau. 

„Pragaro“ teksto prikėlimas, naudojant tik minimalias kino kalbos priemones, galima sakyti, yra neišlikusi strategija. Bet įdomus takas kino istorijos sankryžoje: o kas, jei iki šiol būtų išgyvenusi mada raštu žiūrovams nupasakoti sceną ir tik tuomet, jiems perskaičius, iliustruoti žodžius kameros vaizdais? 

Svarbiausia, kalbos apie „Pragaro“ struktūros unikalumą netektų vertės, jei filmas nebūtų pavykęs. O italų juosta paveiki, nors ir būdu, kuris vargiai primena įprastą kino žiūrėjimo patirtį. 

Nors dalyje scenų filmo efektai iš 2021 m. perspektyvos (neišvengiamai) atrodo pasenę, savo jie pasiekia. Prastesnė vaizdo kokybė, kai negali įžiūrėti smulkiausių detalių, pasitarnauja kuriant įspūdį, kad tai ne iki galo iššifruojamas pragaro vaizdas. Ir skirtingų kardų suliejimas (kai sukuriama iliuzija, kad, pavyzdžiui, žmogaus kūnas krenta į kur kas už jį didesnio velnio nasrus) atrodo nepalyginamai natūraliau, nei tas pačias iliuzijas sukūrus tik kompiuteriniais efektais, be jokio tikrų kadrų panaudojimo. 

Šia prasme W. Stepheno Busho mintis, kad ir kokia būtų skambi, neatrodo nepagrįsta. Dantės pragaro ratų aprašymas pateikia viziją to, kaip atrodo pragaras, į kurį visi, ir tu, skaitytojau ar žiūrove, pateksi elgdamasis nedorai. Baisu ne tai, kas nutinka konkrečiam veikėjui, baisi vietos atmosfera ir grėsmė kiekvienam. Literatūra reikalauja ne tik vaizduotės, bet ir kalbos, gal netgi poezijos technikų išmanymo, o štai kinas pragarą mums parodo tiesiogiai – pakanka atsimerkti.