2004 02 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Aušra Maslauskaitė. Visagalės žiniasklaidos mitas

 

Lietuviai puoselėja nepagrįstus lūkesčius ir baimę žiniasklaidos atžvilgiu. Jie trokšta, kad spauda ar televizija nuveiktų “Aušros” ar “Varpo” darbus “budintų tautą”, nieko nedarytų vien dėl pramogos ar pelno. Po keturiolikos rinkos ūkio metų būtų laikas atsisveikinti su tokiais sentimentais ir suprasti, jog žiniasklaida jau niekada nebus vien auklė ar ugdytoja. Visa tai gali padaryti tik artimiausios ir į tikrą, bjauriai mielą kasdienybę įsišaknijusios bendruomenės.

Manęs nepaliauja stebinti tas užsidegimas, kurio vedami lietuviai dalyvauja žiniasklaidos kuriamose virtualiose intrigose, įsivelia į realybės šou, ar kuria žiniasklaidos baubo mitą. Perfrazuojant dabar madingą retoriką apie dvi Lietuvas, galime sakyti, jog pagal santykį su žiniasklaida irgi egzistuoja dvi Lietuvos. Viena Lietuva jau senai išblukino ribą tarp televizijos ar spaudos kuriamo pasaulio bei apčiuopiamos tikrovės, kita – tvirtai įsikasusi esą šias dvi realybes skiriančiose tranšėjose, nepaliaujamai šaudo į žiniasklaidos produktus kuriančius prodiuserius, redaktorius ar smulkesniąją kavaleriją – žurnalistus.

Pirmieji keliauja į LNK “Teismą” ir ieško teisybės dėl nupjautos vyšnios, sužalotos karvės ar išdaužto stiklo. Taip ir neaišku, ar jie išties tokie bemaž šventai naivūs, jog tiki televizija kaip Tadu Blinda ir gyvena taip, tarsi teisėsaugos institucijos neegzistuotų. Jie daugelį mėnesių prisiklijuoja prie televizijos ekranų ir gyvena dirbtinai sukurtomis televizinių realybės šou herojų dramomis (lyg būtų per maža kasdienių dramų); jie savanoriškai sutinka “aklai tuoktis”, pasakoti tautai savo intymiausias gyvenimo istorijas ir pan.

Antrieji, nors ir kritikuodami žiniasklaidos pasaulį, netiesiogiai pripažįsta neegzistuojančių dalykų realumą. Piktose ar ramiose jų diskusijose žiniasklaida tampa savotišku „atpirkimo ožiu“: ji vienintelė kalta dėl augančio nusikalstamumo, tautos bukinimo, jaunimo “sumaterialėjimo”, pilietinės visuomenės griovimo, vertybių krizės ir kitų panašiai baisių dalykų. Jie mojuoja tyrimų rezultatais, užmiršdami, jog daugeliui šių tyrimų galime priešpriešinti kitus.

Nors pirmoji ir antroji Lietuva žiniasklaidoje atlieka skirtingus vaidmenis, atrodo, kad abi jos mojuoja viena vėliava ir panašios tuo, jog per daug uoliai tiki informavimo priemonių kuriamos realybės tikrumu, jų neigiama įtaka visuomenės raidai, žodžiu, rimtai žiūri į žiniasklaidą ir reikalauja iš jos, ko ši jau niekada nepajėgs pasiūlyti.

Šis perdėtas rimtumas kyla iš sentimentalaus ir stabmeldiško pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, jog kas nors už mus ir mums gali surasti tiesą, kurią reikės tik nuolankiai perskaityti; kad kas nors už mus geriau žino, ko reikia mums, mūsų šeimai, kaimynams ar Lietuvai. Šalin klaidžias pastangas suprasti, tiesa pati ateis, nuspaudus televizijos mygtuką ar sumokėjus keletą litų už laikraštį.

Šis tikėjimas ir reitingų viršūnėse sustingęs pasitikėjimas žiniasklaida panašus į Rumšiškių muziejaus pirkias: jos atkeliauja iš praėjusio šimtmečio, vis dar stovi, nors niekas jomis nesinaudoja, o už pažiūrėjimą reikia mokėti pinigus. Aklas lietuvių pasitikėjimas žiniasklaida primena, kad gyvename visuomenėje, kuri dar užliūliuota “vienos partijos, vienos tiesos” sentimento. Ir ne taip jau svarbu, ar šis sentimentas apie tautos budinimą, septynmylius žingsnius į komunizmą ar apie valstybingumo atkūrimą. Mes vis dar aklai tikime spausdinta raide bei norime, kad ji pasakytų mums vienintelę tiesą.

Dabarties pasaulyje žiniasklaida nepajėgi pranešti tiesą. Nes juk niekas nebenori ir nebegali gyventi vadovaudamiesi viena tiesa, tad spauda ir televizija su kaupu tenkina šią pirkėjų užgaidą. Turime pagaliau suprasti, kad rinkos ūkio persmelkta visuomenė, kurios teikiamomis gėrybėmis visi norime mėgautis, kuria ir parduoda mums begalę intrigų, aštrių siužetų, “tikrų džiaugsmų ir ašarų”, “nesumeluotų gyvenimų” ir “realybės dramų”. Visa tai yra prekė – tokia pat kaip sūris, dviratis ar butelis alaus. Televizijos ar laikraščiai pjaunasi ne dėl to, kurių siūloma tiesa teisingesnė, bet dėl to, kas už dramas ar intrigas surinks daugiau litų. O jei mums šios dramos ar intrigos iš tiesų atrodo „nekokybiškos“ ar žeidžiančios, privalome kreiptis i teismą, bet ne moralizuoti leidėjus siųsdami laiškus į konkurentų laikraščius ar keliaudami i televizijos laidas. Juk nusipirkę prastą prekę nemanome, kad privalome gėdinti“ gamintojus ar pardavėjus.

Žiniasklaida jau senai prarado tiesos monopolį bei visuomenės auklėjimo vaidmenį, nors mes vis dar norime, kad jį turėtų. O tenkindami šias savo užgaidas įsiveliame į prodiuserių ir redaktorių siūlomus žaidimus (skambiname į laidas, palaikome jų herojus, rašome piktus laiškus), kurie, deja, naudingi jiems, bet ne mums, nes tarnauja tik vienam – didina leidėjų ir transliuotojų gaunamą finansinį pelną bei stiprina įspūdį, jog televizijos ir spaudos pasaulis yra vienintelis tikras.

Ką daryti? Kaip sugriauti šį aklą visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida? Tiesiog nežiūrėti į ją rimtai ir suprasti, kad tiesą apie gyvenimą esame pasmerkti rasti patys, o išsiugdyti šį gebėjimą galime ne skaitydami laikraščius bei žiūrėdami spaudą, bet susitikdami ir kalbėdami su tikrais žmonėmis: draugais, mylimaisiais, giminėmis ir kaimynais.