2009 03 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Harry Blamires. Krikščionybės juodinimas

 Didžiausi pokrikščioniško mąstymo šalininkai kartais būna labai aršiai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu. Tai visai nereiškia, jog kalbėdami kuria nors tema jie aiškiai pasisakys esą antikrikščionys. Priešingai, jie yra suradę ne tokių akivaizdžių bei tiesmukų krikščionybės juodinimo būdų. Pati mėgstamiausia jų taktika – netiesioginės apkalbos. Jos gali būti perteikiamos tarsi šiaip sau mestelėtas pastebėjimas. Tokio pastebėjimo privalumas glūdi jo periferinėse savybėse. Jis nėra pateikiamas kaip aiškus kategoriškas teiginys, kuriam reikėtų atvirai pritarti ar atmesti. Paprastai jis pateikiamas kaip šalutinė pastaba greta kitų teiginių. Šitaip jis pateikiamas todėl, kad pasirodytų esąs perdėm akivaizdus, jog jį reikėtų labiau išplėtoti ar pagrįsti.

Tokios taktikos naudojimo pavyzdžių dažniausiai aptiksime “elitui” (ar bent jau “viduriniajam” sluoksniui) skirtose recenzijose bei apžvalgose, o ne populiariajame lygmenyje. 1991 metais amerikietis literatūrologas Robertas Bernardas Martinas išleido knygą apie poeto Gerardo Manley Hopkinso gyvenimą (Gerard Manley Hopkins: A Very Private Life).

Hopkinsas buvo vienas iš tų jaunų Oksfordo atstovų, kurie, kaip, pvz., Newmanas, įkvėpti Viktorijos laikų anglokatalikiškojo judėjimo, perėjo į Romos katalikų tikybą. Toks žingsnis atnešė daug sielvarto jo tėvams, pasiturintiems anglikonams. Savo laiške Newmanui apie tai, kaip jo tėvai reagavo į žinią, jog jis atsivertė į katalikybę, Hopkinsas rašė, kad “jų reakcija buvo siaubinga”. Tais laikais Anglijoje tapimas Romos kataliku galėjo kainuoti visuomenės pagarbą, socialinę padėtį bei karjerą. To visiškai nepaisydamas, Hopkinsas netrukus tapo jėzuitu. Jo gyvenimas, bent jau išoriškai, tapo nepertraukiamo nuolankumo ir disciplinos pavyzdžiu.

Hopkinso poezija buvo paskelbta tik praėjus trisdešimčiai metų po jo mirties. Dalis poezijos šlovina Dievo pasaulį ir Jo kūriniją, o kitoje dalyje vyrauja nuoširdus sielvartas, kartais jo priežastis – savo lemties pasirinkimas. Savo dvasinio gyvenimo ugdymas, laikantis griežtų vienuolių ordino taisyklių, negalėjo nevaržyti tokiais gabumais apdovanoto neramaus būdo žmogaus. Deginanti absoliučiai niūrios sumaišties ir kančios jėga itin ryškiai atsiskleidžia vadinamuosiuose “baisiuose sonetuose”. Juose jis grumiasi su akivaizdžiai stipriu prieštaravimu tarp Dievo reikalavimų ir širdies bei proto impulsų. Šis neramus prisiimto pašaukimo kainos liudijimas yra vienas gražiausių bei labiausiai jaudinančių Anglijos poezijos pavyzdžių.

Mano reakciją paskatino ne pati Martino biografinė Hopkinso gyvenimo studija. Veikiau šią reakciją sukėlė knygos recenzija, paskelbta Jungtinės Karalystės dienraštyje “The Independent” 1991 m. balandžio 6 d. Ši recenzija – labai geras paplitusios juodinimo technikos pavyzdys.

Čia neketinu leistis į prieštaringus svarstymus, ar derėjo tokio temperamento žmogui kaip Hopkinsas paklusti jėzuitiškai drausmei, ar jo pasirinkimas buvęs “klaida”. Anot recenzento, biografijos autorius mano, jog jėzuitai ne tik kad nesužlugdė Hopkinso talento, tačiau “suteikė jam taip reikalingos drausmės”. Vis dėlto savo apžvalgos recenzijos autorius tuo neužbaigia. Jis priduria štai ką: “Negalima neapgailestauti, kad Pateris, kuris vienu metu rodė dėmesį Hopkinsui, neatvertė jo į pagoniškus malonumus; regisi, kad jėzuitų metodai jam buvo nepalyginamai žalingesni”.

Čia pavartotas stiprus žodis “žalingesni” turi supurtyti skaitytoją. Juk šį pasakymą reikia objektyviai pagrįsti. Kam žalingesni? Sveikatai? Kūnui ar protui?Poezijos produktyvumui? Vargu ar čia teigiama būtent tai – juk autorius pats ką tik tvirtino, kad jėzuitų įskiepyta drausmė poetiniam produktyvumui buvo kaip tik naudinga.

Tad ką gi “sužalojo” jėzuitų drausmė? Kokiems Hopkinso polinkiams buvo sukliudyta? Visoje recenzijoje gausu užuominų, kad Hopkinsas turėjęs homoseksualių polinkių. Jis buvo “nedidukas ir beveik mergaitiškai gležnas”; jis susižavėjęs rašė “apie stiprius vyrus, apdovanotus raumenimis”, kurių jam pačiam trūko. Tad apie kokius “pagoniškus malonumus” kalba recenzijos autorius, apgailestaudamas, kad Pateriui į juos nepavyko Hopkinso atversti?Recenzijos autoriaus mąstymas mums taps aiškesnis, jei prisiminsime vieną ar du jaunus rašytojus, kurie, paveikti Paterio idėjų, nusekė paskui jį į “pagoniškus malonumus”. Juk Pateris buvo didžiausias estetizmo apaštalas. Jis pašalino visą aukštų Johno Ruskino ir Matthew Arnoldo moralinių bei meninių doktrinų etinį turinį. Literatūriniais sumetimais visą religinę patirtį jis laikė menku estetinio savęs tobulinimo priedėliu. Visos krikščioniškos nuostatos apie pašaukimą ir savęs aukojimą atmetamos menininko tobulėjimo ir savęs turtinimo labui.

Tarp tų, kuriuos galima laikyti Paterio mokiniais, yra ir Oscaras Wilde’as, kurio pasinėrimas į “pagoniškus malonumus” iš pradžių atvedė jį į Reading Gaol kalėjimą, o galiausiai lėmė ir ankstyvą mirtį. Amžių sandūroje būta ir grupės fin-de-siècle rašytojų, kurie taip pat laikytini Paterio estetizmo mantijos paveldėtojais: Arthuras Symonsas, Lionelis Johnsonas, Ernestas Dowsonas ir kiti. Apibendrinę šios rašytojų grupės likimą, išvysime alkoholizmą, žalingus įpročius, protinį išsekimą, beprotystę, džiovą. Apie Dowsoną randame parašyta, kad “jo trumpas gyvenimas, pakirstas skurdo, girtuokliavimo ir džiovos, gerai derėjo su jo pasirinktu estetizmu”.

Tad argi jėzuitiška drausmė Hopkinsui buvo “nepalyginamai labiau žalinga”, negu hedonizmas, alkoholizmas ir nuolaidžiavimas sau, kurių žalą kitų autorių gyvenime akivaizdžiai matome? Pats žodis “nepalyginamai” nurodo didžiulę disproporciją tarp to, kaip žalingi įpročiai ir lengvabūdiškas gyvenimas pakenkė dekadentiškiems Paterio mokiniams ir kaip jėzuitiška drausmė pakenkė Hopkinsui. Be abejo, čia mes gal kiek ir persistengiame viską šitaip vertindami. Recenzijos autorius tenorėjo pajuokti jėzuitus bei paskleisti šiek tiek propagandos, kuria galėtų sujaukti nekalto skaitytojo vertybes. Tai tiesiog pavyzdys, kaip pateikti užuominą, jog lytinis palaidumas ar kiti žalingi įpročiai tam tikru būdu žmogaus dvasiai padaro mažiau žalos, negu malda ir pasninkas, šlovinimas ir drausmė. Šitokiu būdu skaitytojo galvoje sujaukiamas skirtumas tarp dorybės ir ydos, jos sukeičiamos vietomis.

Skaitytojui gali pasirodyti, jog čia tiems keliems kažkada rašytos recenzijos žodžiams, galbūt netgi nesąmoningai išsprūdusiems recenzentui, skiriu pernelyg daug reikšmės. Iš dalies taip darau dėl to, jog panašūs žodžiai girdimi dėsningai. Ne taip seniai kitame Jungtinės Karalystės dienraštyje “The Times” aptikau kai ką stebėtinai panašaus kitoje recenzijoje kalbant apie krikščionišką drausmę. Žymus biografas rašė apie Oscaro Wilde’o gyvenimą šiam atlikus kalėjimo bausmę: “Jo pirmosios dienos grįžus į laivę buvo gan audringos. Jis kalbėjo apie Dantę ir savo troškimą pas jėzuitus praleisti šešis mėnesius; tokia izoliacija jam būtų buvusi daug kenksmingesnė nei kalėjimo kamera, tad visa laimė, jog karštas jo prašymas buvo atmestas”.

“Visa laimė”? Kiekvienas, skaitęs apie liūdnus paskutinius Wilde’o apgailėtino smukimo gyvenimo metus, turėtų pagalvoti, ką recenzentas tuo norėjo pasakyti. Kokia lemtis būtų buvusi ne tokia nelaiminga? Kokiu aspektu jėzuitiško atsiskyrimo drausmė būtų “kenksmingesnė” nei kalėjimo kamera? Tie, kurie esame susipažinę su pokrikščionišku mąstymu viduriniojo sluoksnio auditorijai skirtose recenzijose, lengvai pastebėsime dar vieną sumanų tarsi nejučia mestelėtą pasišaipymą iš krikščioniškų vertybių.

Pokrikčioniškas mąstymas natūraliai linkęs diskredituoti krikščionybę. Dėl žmogiškos prigimties silpnumo apskritai visi norime jaustis plaukią pasroviui, neatsiliekantys, kad niekas mums neprikištų senamadiškumo. Tad visiškai paprasta tai, kas paviršutiniškai žvelgiant atrodo objektyvus faktų apie krikščionybę pateikimas, pavaizduoti taip, kad savo skeptiškumą autorius galėtų perteikti skaitytojui. Rašytojas sąmoningai piktnaudžiauja skaitytojo pritarimu, kuris galiausiai perauga į krikščioniško tikėjimo nuvertinimą. Tariamas objektyvus faktų pateikimas savyje slepia destruktyvius sumanymus.

Tokia pozicija aiškiai prasimuša neseniai “The Times” išspausdintame Matthew Parriso straipsnyje. Kaip tik man rašant šias eilutes, britų spauda labai daug dėmesio skiria faktui, kad ministras pirmininkas Tony Blairas, kurio žmona yra Romos katalikė, kartu su ja lanko Romos katalikų pamaldas, nors pats Blairas oficialiai ir nėra Romos katalikas. Visuomenė žino, kad Tony Blairas yra tikintis, praktikuojantis krikščionis. Ar jis ketina pereiti į Romos Katalikų Bažnyčią? Natūralu, jog čia esama ir oficialaus viešojo intereso, nes Anglijos Bažnyčia (Anglikonų) yra valstybinė, o ministras pirmininkas dalyvauja parenkant valstybinės Bažnyčios vyskupus. Ar praktikuojančiam Romos katalikui tiktų vykdyti šią prerogatyvą?

Argi tai nieko nesako apie visuomenės požiūrį į Bažnyčią, jeigu praeityje nė karto nekelta konstitucinio klausimo dėl to, ar deramai oficialias vyskupų skyrimo funkcijas vykdė laisvamaniai ministrai pirmininkai, kurių gyvenime krikščionybė nebuvo reikšminga? Tačiau dabar, kai esama tik spėlionių, jog ministras pirmininkas galįs pereiti į katalikybę, šis klausimas keliamas.

Matthew Parrisas pasinaudojo esama situacija, kad šiuo metu klausimas aktualus, ir parašė straipsnį apie ankstesnius ministrus pirmininkus, pabrėždamas, jog dauguma jų buvę laisvamaniai. Galbūt ir taip, tačiau savo nuostatas Parrisas remia apibendrinimais, kurie vargu bau pagrįsti. “Daugelis Britanijos rinkėjų nemėgsta tikinčių politikų”, teigia jis mums. Na ir kas? Daugelis kitų Britanijos rinkėjų su džiaugsmu balsuoja už tikinčius politikus. Toliau teigiama, jog ponas Blairas eina į bažnyčią šitaip išreikšdamas krikščioniško tikėjimo liudijimą. Matthew Parrisas priduria: “Pastaruoju metu katalikišką liudijimo idėją perima ir protestantai”. Toks teiginys yra stulbinama klaida! O kada “liudijimas” nebuvo esminė kiekvieno tiek protestanto, tiek kataliko pareiga? Parrisas mėgina įteigti, jog “liudijimo naujovė” katalikų buvo sugalvota tais laikais, kai išpažinti savo tikėjimą reiškė tikinčiojo riziką nukentėti. “Tiesiog tokia dabar era”, – priduria Parrisas.

Todėl, tarsi tikrai tai žinotų, Parrisas toliau mums pasakoja, kad ministrą pirmininką jo patarėjai yra raginę šiuo klausimu “patylėti”. “Ir dėl to bent kurį laiką ponas Blairas nenoromis į tai turės atsižvelgti, – neturėdamas nė menkiausio įrodymo mums tvirtina žurnalistas, – Blairas supranta, kad jo krikščioniškumas yra politinis kliuvinys, tačiau vis tiek lieka jam ištikimas”. Čia skaitytojas turėtų pastebėti, jog daugiau nebekalbama apie tai, ar ministras pirmininkas gali būti Romos katalikas – kalbama apie krikščionybę apskritai. Krikščionybė yra “politinis kliuvinys”. Akivaizdu, jog ateistinis mąstymas trokšta pavaizduoti, jog Bažnyčia atsidūrusi daug prastesnėje padėtyje, nei ji iš tiesų yra.

Po šių įvadinių pastabų Parrisas imasi pastarųjų poros šimtmečių ministrų pirmininkų apžvalgos, nagrinėdamas, kuris ministras pirmininkas (vienu atveju ministrė pirmininkė) buvo tikintis, kuris laisvamanis, kuris ateistas. Daugeliu atžvilgių jo pateikiama apžvalga yra pakankamai objektyvi ir, be abejo, iš tiesų tikintieji ministrai pirmininkai yra mažuma. Tarp pastarųjų ryškiausia figūra – Gladstone’as, XIX a. nuoširdžių ir tvirtų krikščioniškų įsitikinimų pavyzdys. Šiuo aspektu dvidešimto amžiaus ministrai pirmininkai jam toli gražu neprilygsta. Tačiau toliau Parrisas leidžiasi į labai abejotinus apibendrinimus. Jis teigia, jog: “Winstonas Churchillis menkino Dievą. Jis tvirtai tikėjo Apvaizda arba Likimu, kartais šiuos painiodamas su savimi pačiu”.

Šis šmeižikiškas teiginys skamba labai protingai, tačiau ką jis reiškia? Jei ką nors menkini, jo atžvilgiu užimi tam tikrą poziciją. Negali menkinti to, kurio egzistavimo apskritai nepriimi. Velniai tiki ir dreba, kaip parašyta Šventajame Rašte. Pagaliau kas tada yra toji Apvaizda ar Likimas, kuriais, anot Parriso, Churchillis “tvirtai tikėjo”?

“Tvirtas tikėjimas” turėtų reikšti stiprų ir rimtą įsitikinimą. Išeitų, jog Churchillio panteoną sudarė Dievas, Apvaizda ir Likimas. Kaip mums teigiama, Churchillis menkinęs pirmąjį, o abiem pastariesiems buvęs tvirtai ištikimas. Tačiau krikščionybėje žodis “Apvaizda” reiškia mielaširdingą ir iš anksto numatančią Dievo priežiūrą bei žmonių vedimą Dievo numatytu keliu. O Likimas, personifikuojant jį, parašius jo vardą didžiąja raide, reiškia jėgą, kuri nekintamai nulemia žmogaus gyvenimą. Būtų beprasmiška vienu metu tikėti dieviškąja Apvaizda, kuri rūpinasi žmonijos reikalais, ir Likimu, kuris žmonėms visiškai abejingas. Maža to, o kurgi rasta įrodymų, jog Churchillis save laikė ar įsivaizdavo vieno jų vaidmenyje? Atrodo, jog šis vyras puikiai suprato, kas esąs. Trumpiau sakant, čia matome aiškią nesąmonę, kokios Churchillis tikrai nebūtų sau leidęs.

Neteisingi palyginimai yra dar vienas juodinimo ginklas. Jei sugretinsi du dalykus taip, tarsi jie būtų visai lygintini, vienam jų būdingos savybės bus priskirtos ir antram. Neseniai girdėjau vieną tokios technikos naudojimo pavyzdį. Buvo teigiama, jog ekstravagantiška visuomenės reakcija į princesės Dianos žūtį buvęs geras įrodymas, jog rodomos emocijos buvusios ne nuoširdžios, o “melagingos”. Šis teiginys visuomenės akyse išryškino žodį “melagingas”. Jis patraukė tokį dėmesį, kad vienas radijo komentatorius dviem pranešėjams pateikė klausimą, susijusį su “melagingumu”. Šiai temai nagrinėti komentatorius pateikė du nesenus pavyzdžius to, ką galėtume pavadinti “melagingumu”. Vienas pavyzdys buvo susijęs su “aktyvų meną” kuriančia ir eksponuojančia menininke. Jos parodoje viename kambaryje buvo patiestas čiužinys. Buvo paskelbta, jog, siekdama “aktyvaus meno”, menininkė ketina ant to čiužinio pergulėti su visais jos darbų įsigysiančiais parodos lankytojais. Vėliau paaiškėjo, jog tas skelbimas tebuvęs reklamos triukas. Skelbimas buvo “melagingas”.

O toliau greta šio sukčiavimo pavyzdžio buvo pateiktas klausimas apie Turino drobulę, kurioje, manoma, yra Kristaus veido atspaudas. Pamaldūs katalikai, norėdami ją pamatyti, stovi ilgiausiose eilėse tais retais atvejais, kai drobulė Turino katedroje rodoma visuomenei. Visai nebūtina būti tokių relikvijų kaip ši drobulė garbintoju, kad įsižeistum dėl tokio sugretinimo, kai tariamas menininkės sekso su bet kuo pasiūlymas prilyginamas teiginiui, jog senovinėje drobulėje yra atsispaudę Išganytojo bruožai. Toks dviejų pavyzdžių sugretinimas padaro savo darbą. Pigaus triuko kvapelis nuo vieno pavyzdžio persiduoda kitam. O tai, be abejo, ir buvo tokio jų palyginimo tikslas.

Krikščionys turi būti budresni, kai menų ir apskritai visuomenės gyvenimo sferose po tariamų objektyvių komentarų priedanga žiniasklaidoje vykdomas klastingas krikščioniško tikėjimo ardymas.

Iš Harry Blamires. The post-Christian Mind. Ann Arbor, MI: Vine books, 1999 vertė Kęstutis Pulokas