2004 04 09

Benediktas Jurčys OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kun. Benediktas Jurčys OFM: „Šalin, šalin!“ ir Velykos

Bernardinai.lt skaitytojus per Didįjį penktadienį į Prisikėlimo šventę palydi Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas kun. Benediktas Jurčys OFM.

Jau trečia diena mano celėje skamba solistės Lisa Gerrard balsas. Klausausi br. Petro padovanoto man kompaktinio disko “Immortal memory” įrašų. Klausausi ir jaučiu, kaip jos neforsuotą balsą sugeria mano kūno oda, akys… ikonos, rūpintojėliai, knygos, rūbai, baldai. Uždegu smilkalo lazdelę. Atsiverčiu Bibliją. Perskaitau sakinį: „Jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“ (Jn 19, 40). Daugiau skaityti neįstengiu. Mano celė panašėja į kapo rūsį, “kuriame dar niekas nebuvo laidotas” (Jn 19, 41). Skamba „Abuni (Tėve mūsų)“. Širdyje klausiu: „Tėve, kodėl? Kodėl visi nusigręžė, liko vien alkani benamiai, pažeminti, neturtingi? Ar tikrai Jėzus apvylė savo bičiulių lūkesčius? Gal ir mane apvylė?…“

O kokia Kristaus mirties prasmė, jeigu Getsemanės sode net ir apaštalai pasipiktinę paliko Jėzų, visi pabėgo? (Mt 26, 56). Panašias nuotaikas liudija ir Emauso kaimelio jaunuoliai: “O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį” (Lk 24, 21).

„Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį“ (Jn 19, 15).

Jis mirė ant kryžiaus. Taip daug geriau, negu užmušti akmenimis. Jis vertas tokios mirties, nes buvo pašalintas iš sinagogos. Toks romėnų kareivių taikomas kankinimo būdas (perimtas iš persų) žydams buvo regimas prakeikimo ženklas, „nes tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Pak. Įst. 21, 23).

Juk ir apaštalai, tiesą sakant, pačioje pradžioje neįžvelgė Kristaus mirtyje jokios išganymo/atpirkimo reikšmės ir prasmės. Apie ką galvojo Petras, kai gaidys užgiedojo antrą kartą? Gal jis tik kartojo žodžius: nesąmonė, visa tai nesąmonė ir neturi jokios prasmės!?

O aš? Kuo aš geresnis? Mane nupurto šiurpas. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą, kuris mane veda į nuolatinę abejonę. Ar tikrai Dievas jį prikėlė? Aš abejoju taip, kaip ir tu, kuris pasirinkai kitokį gyvenimo būdą, credo, kad jis neprisikėlė.

Kartoju jauno pranciškono teologo žodžius, išsakytus Kretingos bendruomenei: „Jėzaus prisikėlimo faktas atskleidė apaštalams mokytojo mirties ir prisikėlimo prasmę kaip dvi išganymo akto scenas“. O Dieve, kokia tai nesąmonė!.. Kokie žodžiai: išganymas, aktas, scena!..

Mane naujai pagauna iš garso kolonėlių sklindantis balsas. Ar tai žmogaus balsas? Moters? O kur Šventasis Raštas? Gal brolis Petras išsinešė ruoštis pamokslui?..

Lisa Gerrard dainavimo maniera man sugrąžina religinę atmintį. Stoviu šalia nukryžiuoto Jėzaus mokinių. Benamiai, besimeldžiantys ir laužantys duoną su apaštalais, klausinėja vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!“ (Mk 1, 27). Taip, apaštalai pradėjo skelbti naują mokslą. Jie moko, jog reikėjo, „kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (plg. Mk 8, 31).

„Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk10, 45). „Būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1Kor 15, 3).

O kaip pamokslavo Jėzaus mirties sužeistas Petras? Jis mėgo kalbėti pakėlęs balsą. „Jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. (!) Dievas jį prikėlė“ (Apd 2, 23). “Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, (!) kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai“ (Apd 3, 14-15). „Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, (!) kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 30). Petras, gretindamas priešingus vaizdus klausytojų įspūdžiui sustiprinti, pats nesąmoningai prisipažįsta nieko gero netikėjęs iš ant kryžiaus mirštančio Jėzaus.

Bet aš gyvenu šiandien. Kokią man reikšmę čia ir dabar turi Jėzaus mirtis?

O kas yra šiandiena? Ar yra šiandiena be vakarykštės dienos? Ar tu gali čia ir dabar būti laimingas, ar tu gali čia ir dabar mylėti, čia ir dabar gyventi, be praėjusių akimirkų ir svajonių apie amžinybę?

Jėzus gyveno labai prasmingą, ypatingai autentišką gyvenimą, tokį, kurio pats Dievas norėjo, suteikdamas jam savo paveikslą ir panašumą. „Aba, Tėve, … tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“ (pal. Mk 14, 36).

Vis dėlto jis nenusivylė ir iki galo pasitikėjo, tikėjo iki galo, kad Dievas, nepaisant viso to, kas įvyko, jį priims. Dabar suprantu Jėzaus mirtį. Mirties beprasmybė turėjo mūsų akims paslėptą prasmę. Dievas jį prikėlė. Šiandien tikėti reiškia tikėti su Jėzumi, kuris tiki. Aš įsidėjau į širdį jo tikėjimo žodžius. Aš naujai pradedu suvokti pasaulį. Šie keli Jėzaus žodžiai mano gyvenimui teikia praktinės naudos daugiau negu tonos teologijos knygų.

Perskaityk Dietricho Bonhoefferio eilėraštį, kuris, mano galva, suprantamu būdu atskleidžia Jėzaus kančios reikšmę krikščionių gyvenimui ir neužmiršk Velykų rytą pasiklausyti „Immortal memory“:

Kai žmones apima nerimas – jie šaukiasi Dievo,
Prašo pagalbos, duonos ir laimės;
Meldžia juos gelbėt nuo ligų, kaltės ir mirties.
Visi taip elgias, visi: ir krikščionys, ir pagonys.
Kai Dievas yra skausmuose – prie Jo prisiartina žmonės,
Jį randa alkaną, benamį, neturtingą, pažemintą.
Jį, Viešpatį, regi nugalėtą mūsų nuodėmės ir mirusį;
Krikščionys pasilieka su Dievu jo Kančioje.
Dievas yra su visais savo nerime ir savo skausme.
Jis duoda sielą ir kūną, amžinybės duoną.
Už krikščionis ir pagonis miršta kaip Išganytojas,
Ir vieniems ir kitiems atleidžia savo Kančioje.

(Vertė B. Jurčys)