2004 05 20

Giedrius Kiaulakis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Giedrius Kiaulakis. Trumpa vienos neonacių organizacijos istorija

 
   

Per visą “paksiadą” arba “paksogeitą” kartkartėmis įsižiebdavo diskusijos, ar kyla Lietuvoje fašizmo grėsmė. Deja, tokios nuojautos atsirado ne tuščioje vietoje. Liberaldemokratų erelis, pieštas pagal “liuftvafės” analogą, fakelų eitynės, iš dangaus besileidžiant parašiutininkams, ir panašūs jėgos demonstravimai, pažįstami iš XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio SSRS ir Vokietijos kino kronikų, nejaukiai nuteikdavo dar gerokai prieš dramatiškuosius Prezidento rinkimus. Po to buvo grėsmingas pažadas įvesti tvarką, o lemiamu momentu į gatves buvo išvestos minios fanatikų, „užprogramuotų“ reikalauti išvaikyti Seimą ir keisti konstitucinę santvarką. Buvo panaudoti netgi tokie metodai, kaip alus ir dešrelės dykai.

Buvo galima tikėtis, kad visoje šioje situacijoje tarp R. Pakso šalininkų galėsime sutikti ir daugelio pogrindžio metų užgrūdintus idėjinius nacionalsocialistus, vadovaujamus Mindaugo Murzos. Tačiau taip neatsitiko – “murzininkai” atsisakė remti R. Paksą, pasirinkdami savarankišką politinio vystymosi kelią. Ir patirties jie turi sukaupę ne taip jau mažai. 

Organizacijos istorija prasidėjo 1993 metų antrojoje pusėje, kai Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 62-ojo bataliono kariai Šiauliuose įkūrė pogrindinę Lietuvos nacionalinės nepriklausomybės sąjungą (LNNS). 1993 m. gruodžio 2 d. sąjungos vadu patvirtintas jaunas SKAT viršila M. Murza (gimęs 1973 m.). Po to buvo balsuota už kovinių dalinių – “savisaugos rinktinės” – įkūrimą bei patvirtinta organizacijos simbolika, artima nacistinei (pvz., sąjungos vėliava – mėlyname fone raudona svastika). Rinktinės apginklavimo projektai buvo nerealūs, užtat grėsmingi – trisdešimties žmonių grupei numatyta: trys granatsvaidžiai, 350 granatų, 14 kulkosvaidžių, 200 šautuvų ir pistoletų, 20 arbaletų, 60 kardų.

Sąjunga turėjo ir savo kankinimų instrukciją, kurioje buvo išsamiai aprašyti keturi kankinimo būdai. Vienu iš svarbiausių organizacijos tikslų buvo numatytas “parengti apie 30 žmonių, kurie gerai muštųsi ir nebijotų mirti”. Visi šie ginkluotės projektai ir smurto propaganda iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailokai, tačiau vienas iš artimiausių M. Murzos bendražygių Žilvinas Razminas buvo ne juokais įtariamas paminklo Sovietų kariuomenei ir geležinkelio tilto per Bražuolės upę sprogdinimu.

Pagrindinis sąjungos šūkis buvo “Lietuva – lietuviams”. 1995 metais ši organizacija pakliuvo teisėsaugos akiratin, pareigūnams atliekant tyrimą dėl mazutu apipiltų sovietų karių kapinių obeliskų ir antkapių. LNNS vado M. Murzos namuose per kratą aptikti 37 šoviniai, dėl kurių jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Nors ir nubaustas pataisos darbais, neatimant laisvės, jaunasis M. Murza neprarado organizacinio entuziazmo ir 1996 metų lapkričio 24 d. Šiauliuose įkūrė visuomeninę organizaciją Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą (LNSVS). Tačiau susidūrimas su teisėsaugos institucijomis Šiaulių nacionalistams buvo gera pamoka, nes naujosios organizacijos retorikoje nebefigūravo ginklavimosi ir kankinimų projektai, ji buvo pristatyta kaip nesukarinta, nors ir paremta besąlygišku pavaldumu viršesniesiems. Vis dėlto politiškai naujoji organizacija praktiškai nesiskyrė nuo savo pirmtakės – ji aiškiai pasisakė už tai, kad Lietuvą turi valdyti tik lietuviai.

LNSVS neonacistinės ir rasistinės nuostatos labai aiškiai matomos lapeliuose “Nacijos balsas”, kuriuos organizacija platino 1997-1998 metais kai kuriose Lietuvos vietovėse.

Per visą leidybos laikotarpį “Nacijos balsas” išlaikė pavydėtiną pastovumą: keitėsi tik emblema. Iš pradžių buvo gan keistos formos kryžius (lietuvių nacionalsocialistai jį vadina “kryžių kryžiumi”) ąžuolo lapų vainike su virš jo besiplaikstančia liepsna. Po to ženklas du kartus transformavosi: 12 numeryje vietoj liepsnos atsirado erelis, o 14 numeryje kryžių pakeitė svastika, ir ženklas ėmė įtartinai panašėti į vieną iš hitlerinės Vokietijos simbolių.

Visa kita – ideologija, frazeologija, agresyvumas, stiliaus, faktologinės ir gramatinės klaidos, retorinių klausimų bei šauktukų gausa išlieka nuo pat pirmo iki septyniolikto numerio. Labiausiai į akis krenta nuolatiniai, agresyvūs, išraiškingi, o kartu trumpi ir aiškūs šūkiai, įtartinai panašūs į tuos, kuriais kadaise pasižymėjo Hitleris: “Mes arba niekas!”, “Viskas tautai – viskas valstybei!”, “Lietuviai junkitės į nacionalistų gretas, stokite į teisėtą kovą už Naują ateitį už Naują tvarką!”

Etniniu klausimu “Nacijos balso” pozicija yra aiški ir vienareikšmiška. Antai jau Nr. 1 randame atvirą deklaraciją, kad LNSVS lietuvių tautą iškelia į pirmą vietą. Kitame numeryje (Nr. 3) teigiama, kad “Lietuvai gresia vadinamųjų svetimšalių mažumų integravimasis į mūsų valstybės gyvenimą. Visiems turi būti aišku, kad vadovauti Lietuvoje turi teisę tik lietuviai. ypač Lietuvai pavojingos tokios mažumos kaip rusų, lenkų ir žydų. Turime neužmiršti, kad žydai, lenkai bei rusai yra kolonistai, ir jie visada liks nelojalūs Lietuvos valstybei. būtina sudaryti sąlygas, kad kiekvienas ateivis kuo greičiau norėtų grįžti į savo namus ir ten kurti savo laimę”. Aktyviai piktinamasi Lietuvos valdžia, kuri “keliaklupsčiauja prieš Lietuvos Nepriklausomybės duobkasius žydus-bolševikus, lenkus autonomistus bei jedinstvenininkus-komunistus, taip vadinamas Lietuvos tautinėmis mažumomis”. (Nr. 8).

Aiškiai prioritetinis etnosas “Nacijos balso” kūrėjams yra žydai. Pvz., Nr. 9 yra pateiktas gan išsamus žydų, kurie vykdė nusikaltimus “ne tik prieš lietuvių tautą, bet ir prieš Žmoniją”, tarnaudami sovietinėse represinėse struktūrose. Tačiau ši nuostata, kuri yra gana paplitusi tarp LR gyventojų, visiškai nublanksta prieš tokius tekstus kaip “Ką davė Lietuvai žydas Gaonas?” (Nr. 11) arba “Žydų pasaulis” (Nr. 16), kuriuose rasizmas propaguojamas. Pasirodo, “pagal Talmudą, visi nežydiško kraujo žmonės yra tik gyvuliai su žmogaus veidu”. Čia pateikiamos ir citatos iš Siono išminčių protokolų, skirtos iliustruoti, kaip žydai gudriai bando pavergti ir išnaudoti visą pasaulį, tam tikslui “sukūrė internacionalizmą – beveidę balą” (Nr. 11).

Visi įmanomi antisemitiniai mitai yra pateikiami šalia “konstruktyvių” idėjų: saugoti lietuvių tautos vienybę ir moralę, kovoti prieš nusikalstamumą, skurdą ir valdininkų savivalę bei karštų pasisakymų, kad jokiu būdu negalima Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, nes šią kosmopolitinę organizaciją irgi sukūrė “žydai-bolševikai” (Nr. 12).

1998-2000 m. nacionalsocialistai dešimt kartų mėgino įregistruoti savo organizaciją Teisingumo ministerijoje kaip visuomeninę, ir dar du kartus – kaip politinę partiją. Visi prašymai buvo atmesti dėl steigiamos organizacijos nacionalistinio, antidemokratinio pobūdžio bei jos vykdomos etninės nesantaikos propagandos, kuri prieštaravo LR Konstitucijos 29 straipsniui ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatoms.

Tačiau nacionalsocialistai rado būdų legalizuotis. 2000 m. gruodžio 10 d. apie 400 jų su M. Murza priešakyje įstojo į Lietuvos gyvenimo logikos partiją. Ši partija buvo įkurta 1996 m., tačiau realios veiklos praktiškai nevykdė. Nacionalsocialistai pabandė išnaudoti fiktyvios partijos legalų statusą ir ėmėsi aktyvios propagandinės veiklos: Lietuvių nacionalsocialistų erelis ir “kryžių kryžius” tapo LGLP oficialiais simboliais, su kuriais buvo surengtos triukšmingos protesto akcijos 2001 m. sausio 31 d. ir kovo 14 d. Vilniuje bei kovo 19-20 d. Šiauliuose. Tačiau netrukus kilo konfliktas tarp senojo pirmininko Vytauto Bernatonio ir naujų narių, vadovaujamų M. Murzos, sudarančių absoliučią daugumą partijoje. Susitarti nepavyko ir 2001 m. rugsėjo 15 d. neonaciai perėjo į kitą fiktyvią politinę partiją – Lietuvos nacionaldemokratų partiją (LNDP).

LNDP 1999 m. sausio 30 d. įkūrė Rimantas Smetona, daugelį metų vadovavęs nuosaikų nacionalizmą propaguojančiai Lietuvių tautininkų sąjungai. 1997 m. ši partija nebeišrinko R. Smetonos pirmininku, ir jis įsižeidęs pasitraukė iš jos gretų. R. Smetonos „kišeninė“ partija LNDP buvo pirmoji partija Lietuvoje, kuri savo prioritetu paskelbė euroskepticizmą. 2000 metų kovo 19 d. vykusiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas gavo du mandatus iš 1562, o 2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose nė vienas LNDP kandidatas į Seimą nepateko. Supratęs, kad jo partija perspektyvų neturi, 2001 m. kovo mėn. R. Smetona pasitraukė iš partijos pirmininko pareigų.. Į jo vietą stojo Kazimieras Uoka, nuo seno žinomas kaip radikalus ir neprognozuojamas politikas.

LNDP neonaciams iš pat pradžių buvo patraukli dėl savo nacionalistinių ir euroskeptiškų nuostatų, tad jie lengvai atsisveikino su Gyvenimo logikos partijos pavadinimu, kuris jau pats savaime kėlė pašaipą, ir susitarė su K. Uoka dėl masinio įstojimo į LNDP, kurios pavadinimas kur kas mielesnis nacionalsocialisto širdžiai, juolab kad tokiu pačiu naudojasi ir Vokietijos “kolegos”.

Tokiu būdu abi pusės išlošė, tuščias LNDP kevalas pasipildė aktyviais nariais, o neonaciai galų gale gavo išsvajotą legalų statusą ir teisę kelti savo kandidatūras Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose. 2002 m. gruodžio mėn. “murzininkai” debiutavo savivaldybių tarybų rinkimuose ir Šiaulių miesto savivaldybės taryboje iškovojo keturias vietas. Pradedantiesiems tai neblogas rezultatas, be to, nacionaldemokratai parodė visai neblogų politinių sugebėjimų derėtis ir gauti nuolaidų iš didesnių frakcijų mainais už savo paramą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, realios įtakos Lietuvos politiniame gyvenime LNDP neįgijo, tačiau deda daug pastangų, platindami informaciją apie save Lietuvos gyventojams: periodiškai organizuoja negausias demonstracijas įvairiuose Lietuvos miestuose, leidžia partijos laikraštį “Tautos kelias” (1000 egzempliorių tiražu, iki 2002 m. lapkričio mėnesio buvo išleisti šeši numeriai).

Kalbant apie M. Murzos grupuotės raidą, matome, kad keitėsi ne tik organizacijai parenkami pavadinimai, bet naudojama retorika. Pradžioje buvo kalbama apie ginklus, smurtą ir kankinimus, “Nacijos balsas” jau nebuvo toks agresyvus – apsiribojo rasistine propaganda be tiesioginių raginimų susidoroti, o “Tautos kelias” apsiriboja kalbomis apie būtinybę išsaugoti lietuvių tautą, o pagrindiniu pavojumi ir taikiniu pasirenkama ES ir NATO, neįvardijant konkrečių “priešiškų” tautų, kaip buvo įprasta anksčiau.

Tačiau būtų naivu tikėtis, kad lietuviškieji neonaciai subrendo ir tapo taikiais bei nuosaikiais nacionalistais, ką dar 2003 m. liepos mėn. per nacionalinę televiziją paskubėjo apreikšti Šiaulių miesto meras V. Juškus. 2002 m. rugsėjo 26 d. Panevėžyje vykusiame mitinge, kuriame dalyvavo 50-70 LNDP narių ir šalininkų, pavyko užfiksuoti tokius pareiškimus: “Lietuvą valdo okupacinis žydų-masonų režimas, jų tikslas – sunaikinti pačią kūrybingiausią mūsų tautos dalį, atimti mūsų turtą, o likusią dalį paversti vergais”, “mūsų ateitis – Europos Sąjunga, žydiška, su spygliuota viela”, “ES yra žydų-masonų tvarinys, skirtas tautų naikinimui”, “žydai yra išrinktoji tauta, o visi kiti yra gojai, skirti sunaikinimui, numatyta palikti pusantro milijardo pasaulio gyventojų, kurie vergaus būtent jiems”. Labai panašia dvasia vyko ir 2003 m. gruodžio 24 d. mitingas, kuriame “murzininkai” ir prie jų prisijungę skinheadai protestavo prieš žydų šventės Chanukos minėjimą Šiauliuose. Taigi, įsitraukdami į LNDP gretas, nacionalsocialistai prie šiai partijai būdingo euroskepticizmo priderino antisemitizmą. Jų mitinguose naudojama ES vėliava su Dovydo žvaigžde bei kaukole.

Sunku kalbėti apie realią šios organizacijos grėsmę dabartinei Lietuvos konstitucinei tvarkai, nes partija yra neįtakinga ir negausi. Pats M. Murza dar 1999 m. gyrėsi, kad organizacijai priklauso 1400 narių, tačiau realiai galima kalbėti apie ne daugiau kaip 200 aktyvistų. Partijos plėtrą itin stabdo ir nuolatinis lėšų trūkumas. Nepaisant to, pasiekimai informacinėje plotmėje yra visai neblogi – “murzininkai” yra plačiai žinomi visuomenėje, o jų vadas – dažnas svečias laikraščių puslapiuose ir televizoriaus ekrane.

 

Bernardinai.lt