2004 06 14

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Andrius Navickas. Apie birželio 14-ąją

 
   

Birželio 14-oji – tai diena, netinkanti į atostogas grimztančios vasaros šurmuliui. Lygiai taip pat kaip prieš šešiasdešimt metų Sibiro kryptimi riedantys gyvuliniai vagonai netiko pasakojimams apie sovietinę laisvę, lygybę, brolybę.

Vilties ir gedulo diena pirmiausia yra atminimo diena. Atminimo, kad mūsų Tėvynė brendo taip pat ir Sibiro toliuose, kad už ją buvo kovojama pokario miškuose. Kovojama net tada, kai mūsų tėvai ir seneliai liko vienui vieni savo kovoje. Birželio keturioliktoji – nepatogi diena tiems, kurie mums pasakoja apie patogų ir sotų sovietmetį. Net jei jis ir buvo patogus nedidelei visuomenės daliai, šis patogumas buvo suręstas ant tų, kurie netiko kurti šviesų komunistinį rytojų, kaulų.

Rudenį lydėjau kelis užsienio politikus į Genocido muziejų, įkurtą buvusiuose KGB rūmuose. Šie labai solidūs ir gana plačiai žinomi politikai buvo perskaitę apie sovietmetį ne vieną knygą, neblogai susipažinę su komunistiniais nusikaltimais. Tačiau muziejus juos pribloškė ir sukrėtė. Supratau, kad iki to laiko jie negalėjo patikėti, jog mūsų laisvės kova buvo tokia žaizdota, o nelaisvė tokia slogi.

Tai svarbu prisiminti. Tikrai ne dėl to, kad jaustume neapykantą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais. Represijų atminimas mums svarbus, kad tai daugiau nepasikartotų, kad suvoktume, jog praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais. Jog prisimintume, kad ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Istorinių negandų laikotarpiu toks pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.

Daugelio mėgstamas ir labai populiarus politikas prieš daugiau nei dešimt metų pareiškė, jog nesupranta, kaip galima skirstyti sovietmečio laikotarpio gyventojus į disidentus ir prisitaikėlius. Pasak jo,  esą jis buvęs ne mažesnis disidentas už kitus. Paprasčiausiai jis buvęs „vidinėje tremtyje“, ir jo kova išoriškai nebuvusi matoma. Iš tiesų jo pasipriešinimas buvo labai giliai paslėptas po galimybėmis naudotis specialiomis parduotuvėmis, gausiomis nomenklatūrinėmis lengvatomis ir pareiga kurti „naują“ žmogų. Prisiminkime, kad, skirtingai nuo šio ir kitų „vidinių“ disidentų, žmonės, kurie norėjo išlikti teisūs, kurie neaplūžo Sibire, eidavo kryžiaus kelius, kol pavykdavo kur nors prisiregistruoti, gauti patį paprasčiausią darbą.

Nemanau, kad šiandien egzistuoja „dvi Lietuvos“, tačiau sovietmečiu jos tikrai egzistavo ir vieną iš jų buvo siekiama sunaikinti, atimti viltį. Tai, kad per okupacijos dešimtmečius nepavyko išguiti laisvės troškulio bei nudžiovinti šaknų, įaugusių į protėvių prakaitu ir krauju sulaistytą dirvą – didelis stebuklas. Tikrai ne mažesnis nei tas, jog kadaise sugebėjome sukurti vieną didžiausių Europos valstybių.

Tikrai verta gedėti, kad okupacija, kerai sukrėtė praktiškai kiekvieną šeimą, supriešino mūsų tautą, paliko gilias žaizdas. Taip pat ir tai, jog ir šiandien didelė visuomenės dalis ilgisi vergijos laikotarpio, galima paaiškinti tuo, kad pernelyg ilgai gyvenome iškreiptų veidrodžių karalystėje, jog galėtume išmokti priimti save tokius, kokie esame, su visomis dorybėmis ir ydomis.

Kartu galime švęsti viltį, kad net ir po didžiausių sukrėtimų įmanoma atsitiesti, galima išlikti žmonėmis ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, jog visa tai, kuo esame įpratę skųstis, tėra menkutis atspindys to, ką buvo priversti iškęsti tie, kurie paprasčiausiai netiko sovietmečio Prokrusto lovai.

Taip pat birželio 14-ąją turėtume švęsti atminimo pergalę. Tai, kad mes prisimename, kaip brangiai užmokėta už mūsų galimybę gyventi taip, kaip norime, teikia vilties, jog ištversime ir ateities audras, kurių veikiausiai bus, nepaisant NATO „skėčio“ ar ES ekonominės paramos.

Valstybė bręsta praeities ir ateities sankirtoje. Šiuo atžvilgiu birželio keturioliktoji net labiau nei liepos šeštoji gali būti vadinama Valstybės diena.