2004 06 24

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Valdas Kilpys. „Runkeliai“ ir elitas. Dialogo (ne)galimybės

Viešojo diskurso klasika jau tapęs visuomenės padalijimas į “runkelius” ir elitą kasdien verčia krūptelėti kaskart su juo susiduriant žiniasklaidoje. Nevalingai kyla klausimas apie savo paties priklausomybę. Vieni ir kiti turi pliusų ir minusų. Dar vienas ne mažiau svarbus klausimas – jų susikalbėjimo būtinybė ir ar apskritai tai įmanoma.

Beje, šį klausimą pateikdami jau lyg iš anksto suponuojame teiginį, kad abiejose “stovyklose” atskirai tarpusavio sutarimas egzistuoja. O kokie tie vidiniai vienijantys veiksniai ir ar ateis tas metas, kada “runkeliams” ir elitui bus pakeliui?

„Runkeliai“. Pats šios grupės žmonių apibūdinimas, be abejo, asocijuojasi su agrarine kultūra. Visi, kurie yra „arčiau žemės”, automatiškai papuola į šios grupės narių sąrašus. Ten pat turėtų atsidurti ir visas likęs “proletariatas” (marksizmo terminologiją vartojant). Visiems tiems, kurie turi ne kažin kokias pajamas, visai neturi aukštojo išsilavinimo, kurių rūbai kiek dulkinesni, paruošta vieta “runkelių” legionuose.

Pagal išorinius bruožus ši visuomenės dalis gana lengvai apibrėžiama. Tačiau ar yra koks nors juos vienijantis dvasinis pradas? Ko gero, taip. Tai tradicinė lietuviško kaimo kultūra, kuri suteikia mąstymo orientyrus. Jų padedami “runkeliai” visai patogiai jaučiasi net moderniame pasaulyje. Ir dėl to verta pavydėti, nes tradicinės kultūros ramstis yra labai stiprus ir vienijantis, teikiantis saugumo jausmą net gaunantiems minimalią pensiją.

Iš tokio gyvenimo būdo išplaukia begalinė daugybė vienijančių temų nuo kainų už būsto šildymą iki TV programos aptarimo. “Runkeliai” saugiai sėdi virtuvėse prie džiaugsmą sielai teikiančios skystimo taurelės ir gyvai aptarinėja šiandienos aktualijas. Nors ši visuomenės dalis taip pat nėra vienalytė, drąsiai galima teigti, jog dialogas tarp atskirų “runkeliškų” bendruomenių vyksta, nes paprasčiausiai yra apie ką pakalbėti. Čia vis dar galima aptikti sveiko mąstymo krislą, kylantį iš kažkur giliau.

Elitas. Ši visuomenės dalis yra labai amorfiška. Tiksliai nusakyti, kas jai priklauso, iš esmės net neįmanoma. Kalbos apie elitą prasidėjo iš karto po Nepriklausomybės atgavimo ir tebesitęsia net po jos praradimo.

Politikai, kaip nepasižyminti kuklumu visuomenės dalis, save be išlygų priskiria elitui. Ten taip pat taiko šiek tiek prakutę verslininkai bei šou verslo atstovai. Žodžiu, vienas iš banalių elito apibrėžimų galėtų skambėti taip: “Tai visi, apie kuriuos rašo stori spalvoti žurnalai. Žmonės, esantys visuomenės dėmesio centre”.

Buvimas viešai matomam leidžia daryti įtaką, orientuoti daugumos mąstymo kryptį norima linkme. Bėda ta, kad pastaruoju metu šia galimybe naudojasi tik aukščiau išvardyti elito atstovai, kai tuo tarpu dar viena, bene pagrindinė ir tikroji jo dalis – inteligentija – nuolankiai tyli.

Kalbėti apie politikų, verslininkų ir kitų į viešąjį diskursą alkūnėmis besiskverbiančių elito atstovų moralines nuostatas būtų bergždžias reikalas. Ten galioja kiti dėsniai ir kitos vertybės. Bet pabandyti nors trumpai aptarti inteligentijos krizę tikrai derėtų.

Inteligentijos apibrėžtis nelabai aiški, tad vėlgi įvardysime jos atstovus gana paprastai ir aiškiai: mokslo ir meno sričių atstovai bei dvasininkija. (Vidinių tikro inteligento savybių nenagrinėsime.) Būtent jų suformuotos nuostatos aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais turi įtakos ir “runkeliams”. Tai tautos moralinio stuburo pagrindas.

Oficialiai deklaruojamas katalikiškumas viešojoje erdvėje visai išskysta ir praranda bet kokį poveikį. Reti dvasininkijos pasisakymai vienu ar kitu klausimu taip ir lieka neišgirsti ir nepalaikyti kitų inteligentijos atstovų. Kita vertus, dvasininkai bent jau turi savo mąstymo kryptį, kai tuo tarpu menininkai ar akademinės visuomenės nariai panašūs į aukštoje žolėje išsibarsčiusių viščiukų būrį. Atsivėrus daugybei kultūros plotmių, dauguma jų net nebesusigaudo, kur link judama. Ką jau kalbėti apie savo motyvuoto požiūrio visuomenei pateikimą. Čia jau seniai egzistuoja tik vartotojiškumu grįstos mados, o apie mąstymo tendencijų, minties madų reikalus niekas seniai nebešneka.

Inteligentijos neveiklumas, savo požiūrio “pasilaikymas sau” yra bene pagrindinė sąlyga įvairioms manipuliacijoms atsirasti. Kad to išvengtume, reikia gana paprasto mechanizmo: inteligentija, kaip elito dalis, deklaruoja savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, ir į tai pirmiausia sureaguoja įvairios nepolitinės nevyriausybinės organizacijos, turinčios galią paveikti tam tikrą skaičių aktyvių visuomenės narių, kurie “žinią” atitinkamai išplatina kuo didesniam skaičiui rinkėjų/mokesčių mokėtojų. Šis modelis grynai teorinis, bet juo remiasi dauguma demokratinių šalių.

Kuo daugiau inteligentijos atstovų išdrįs pareikšti savo požiūrį valstybės aktualijų klausimais, tuo greičiau susiformuos sveiku protu, morale ir kitais pozityviais dalykais pagrįstas nuomonių laukas. Tik intelektinės konkurencijos sąlygomis inteligentija gali būti suprantama kaip atsvara elito tuštybei.

Taigi elitas, kaip “runkelių” priešprieša, iš esmės pats yra nevienalytis ir susiskaidęs, sudarytas iš neretai diametraliai priešingų nuostatų besilaikančių dalių. Dėl to iškyla vienos iš elito dalies – inteligentijos – įtakos didinimo visuomenėje svarba. Tačiau susiduriame su situacija, kai inteligentija dėl daugybės priežasčių pati yra pametusi mąstymo kryptį ir nuolankiai tyli. O jei ką ir pasako, tai balsas dingsta tyruose.

Situacija tikrai nelinksma: Lietuvos šviesuomenė, nesusikalbėdama tarpusavyje arba nekalbėdama iš viso, nepateikia visuotinių mąstymo orientyrų, tuo leisdama reikštis pseudoelitui. Būtent jam ir turėtume būti dėkingi už visuomenės padalijimą į “runkelius” ir tuos, kurie dėvi švaresnes drapanas.