2004 07 02

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Valdas Kilpys. Patriarchato pabaiga

Niujorko miesto tarybos narė Ivette Clarke pradėjo rimtą kovą už lygias lyčių galimybes naudojantis viešaisiais tualetais. Mat per masinius renginius moterys yra labai diskriminuojamos ir stovi eilėse prie “tos vietos” gerokai ilgiau negu vyrai. Miesto tarybos narės pasiūlymas gana radikalus – padidinti moteriškus tualetus dvigubai. Tik tuo būdu lyčių teisės bus vienodai paisomos.

Mintis verta dėmesio.

Kodėl gi moterims tenka gaišti ilgiau nei vyrams? Kas kaltas?

Ir asilo galvai aišku, kad kaltų čia nėra, nes pati gamta sutvėrė moterį ir vyrą taip, kad vieniems tai gana paprastas procesas, o kitoms tai gali kelti tam tikrų nepatogumų. Jau nekalbant apie tai, kad moterys, užėjusios vieton, kur kybo veidrodis, būtinai dar ir pasigražina. Atrodytų keista, jei būtų kitaip. Nes čia veikia prigimtis.

Kol nesigilini į tokio pobūdžio klausimus, viskas atrodo natūralu ir paprasta. Gyvenimas teka savo vaga, ir tualetų dydis esminių keblumų nesukelia. Tačiau kai tik pradedi viską matuoti (ne)tolerancijos saiku, tai atsiranda tūkstantis priežasčių kautis už savo teises. Atspirties tašku gali būti bet kas. Kad ir sugaištas tualete laikas.

Moterų smegeninėse gimęs feminizmas pergalingai žengia per pasaulį. Kuo daugiau pluša smegenys, tuo laisvesnės įsčios. Vienas iš paskutinių “perliukų” – Švedijoje priimtas įstatymas dėl būtinybės “moterizuoti” politiką. Skandinavijoje moterys politikės ir taip ne naujiena, tačiau dabar švedės įstatymiškai sau užsitikrino tam tikrą nuošimtį vietų politikoje.

Lietuvoje taip pat jau pasigirsta balsų apie politikos “moterizavimo” būtinumą. Ponia Kazimira ne kartą yra apie tai prasitarusi. Bet kol kas viskas dar tik nedrąsūs svarstymai. Beje, rinkimai aiškiai įrodė, kad feminizmas Lietuvoje kol kas dar tik leidžia pirmuosius daigus. Stipriai leidžia.

Pasvarstykime ir mes, gerbiamieji ir gerbiamosios (o gal reikėjo rašyti “gerbiamąsias” pirmiau?). Ar buvimas vienokios ar kitokios lyties žmogumi yra pakankamas pagrindas, kad šituo remiantis būtų nulemiamas, tarkim, kad ir patekimas į parlamentą? Ar neatsitiks taip, kad susiklosčius situacijai, kai dviems kandidatams surinkus vienodą skaičių balsų pirmenybė bus suteikta moteriai vien dėl to kad ji – moteris?

Nuosekliai laikantis šio mąstymo diktuojamų sąlygų, dalį vietų politikoje reiktų skirti ir transvestitams. Juk jie irgi sudaro tam tikrą atskirą “lytį”. Tad koalicijoje su pasyviais homoseksualais jie galėtų sėkmingai vartytis politikos vandenyse.

Štai iki kokių nesąmonių galima nusiristi, pradėjus Žmogų traktuoti ne kaip Vyrą ir Moterį, Asmenybę, o kaip lyties turėtoją. Tokio pobūdžio perskyras derėtų palikti geltonajai spaudai, o ne jomis inspiruoti įstatymų leidybą.

Šiuolaikinio feminizmo nuostatos apie “vyriškosios hierarchijos” globalią įtaką pasaulyje yra gana gajos. Neva vyrai patys susigalvojo savo tvarką ir ją įvedė pasaulyje, tuo totaliai pamindami moterų teises. Teorinis feminizmo diskursas labai platus ir komplikuotas, tačiau jo esminės nuostatos remiasi šiais prieštaravimais:

patriarchatas ir matriarchatas;

hierarchija ir lygybė;

racionalumas ir jausmingumas;

protas ir intuicija;

fragmentiškumas ir visuma.

Sąrašą galima tęsti. Šie prieštaravimai nėra iš piršto laužti. Tačiau ar verta juos vadinti būtent taip? Dingojasi man, kad tai labiau vienas kitą papildantys dėmenys, be kurių negalima įsivaizduoti visuminio žmogaus.

Tuo tarpu pasaulyje egzistuojanti “vyriška tvarka”, taip kliūvanti radikaliosioms feministėms, yra pirmiausia “tvarka” ir tik po to – “vyriška”. Visai nesvarbu, jeigu jinai imtų ir redukuotųsi į “moterišką tvarką”. Tačiau ar tokia įmanoma? Marijos Gimbutienės aprašyti priešistoriniai matriarchato laikai yra labiau Rojaus Žemėje ilgesio išraiška, negu reali galimybė dabartiniame pasaulyje.

Realybė yra visiškai kitokia: merginos į klubus eina ir moka perpus pigiau, jei iš viso moka, ir to jokiu būdu niekas netraktuoja kaip lygių teisių įstatymo laužymo. Ir tegu. Vyrai dėl to ir yra vyrai, kad rūpintųsi moterimis, kad ir kokios emancipuotos jos būtų.

Beje, būtent klubuose vyksta dar vienas masinis nusižengimas įstatymams: ten masiškai seksualiai priekabiaujama. Jei ne rankomis, tai žvilgsniais ir mintimis tikrai. O kur dar grožio konkursai, kuriuose moterys kaip lėlės išstatomos?

Tam reikia padaryti galą.

Patriarchato dienos suskaitytos. Jau kuriasi amazonių-revoliucionierių kuopelės, kurios vieną gražią dieną parodys mums, vyrams, iš kur kojos dygsta. Įsivyraus moteriška valdžia. Tikiuosi, pavyks išgyventi šias negandas. Tačiau galiu garantuoti, kad daugelis vyrų vis vien slapčia galvos, jog gretimame kabinete sėdinti bendradarbė pirmiausia yra graži moteris, o tik po to – gera darbuotoja.