2004 09 20

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Andrius Navickas. Apie įprotį „Viešpaties“ vardą tarti tik lūpomis, bet ne širdimi

 
   

Aistringų pareiškimų, skandalų netrūksta prieš kiekvienus rinkimus. Taip pat ir bandymų į valdžią brautis bet kokiomis priemonėmis. Prisiminkime, kaip Atgimimo laikotarpiu „Tikėjimo žodis“ savo pasekėjų kurį laiką ieškojo, pasitelkęs Sąjūdžio tribūną. Taip pat ir bažnyčiose plazdėjo politinių partijų vėliavos. Bažnyčia ir valstybė į Nepriklausomybės trasą žengė koja kojon.

Jau vėliau karčiai nusivilta, kad Bažnyčios hierarchų balsas aidi tyruose, o daugeliui politikų tikėjimas tėra šventinis munduras, kuriuo galima pasipuikuoti prieš rinkėjų minią. Šv. Mišios, aukojamos kurios nors valstybės šventės intencija, labai dažnai mažai kuo tesiskiria nuo politikų vakarėlio. Tada svarbu atsisėsti kuo arčiau altoriaus ir pasirūpinti, kad televizijos kamera „užgriebtų“ maldingą, bet dažniau nuobodžiaujantį veidą.

Tiesa, ilgainiui politika ir Bažnyčia natūraliai atsiskyrė. Būta nepatenkintų balsų, sakančių, jog tarpukariu kunigai buvo politikai, ir tai darė politiką švaresnę. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį tikrai įsitikinome, kad neįmanoma iškuopti politinės Egėjo arklidės, jei neiškuopsime savo širdies, ir būtent tuo Bažnyčia turėtų labiausiai rūpintis. Kita vertus, turėjome galimybę įsitikinti, kad toli gražu nebūtinai tas, kuris šaukia „Viešpatie“, seka Juo savajame gyvenime. Labai dažnai pozos daugiau nei dvasinio alkio.

Pagarbi Bažnyčios ir politikos distancija vėl nunyko prieš porą metų, kai Prezidentu išrinktas politikas nusprendė, jog jis yra tikrasis pranašas, be to, kai viešųjų ryšių specialistai susidomėjo religinių simbolių įtaiga. Lietuva išgarsėjo netikromis pranašėmis, „šventintu“ tualetiniu popieriumi bei Prezidentu, kuris rašė laišką popiežiui, skųsdamas vietos hierarchus.

Pavasarį jau atrodė, kad tokio pobūdžio sumaištis – praeities dalykas, tačiau ketvirtadienį kaip žaibas iš giedro dangaus nuskambėjo žinia, jog laišką popiežiui, kuriame piktinamasi Lietuvos vyskupais, parašė Darbo partija. Jos lyderis, komentuodamas šį laišką, piktinosi, kad Lietuvos Bažnyčia diskriminuoja tikinčiuosius pagal tautybę ir politines pažiūras.

Kas sukėlė tokį darbiečių, besimatuojančių būsimos Vyriausybės narių mundurus, pyktį? Viena vertus, Ganytojų laiškas, kuriame įspėjama nesusižavėti naujaisiais „svieto lygintojais“, kita vertus, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamokslas Šiluvoje per šventas Mišias, kuriose melstasi už politikus bei žurnalistus.

Arkivyskupas, be kita ko, priminė Kristaus žodžius apie tuos, kurie mėgsta veržtis į pirmąsias vietas. Pasak jo, į jas veržiamasi dažnai bet kokiomis priemonėmis: „Pergalės Seimo rinkimuose siekiantys naujos populistinės partijos atstovai siūlo nemokamai kasdien per Šilinių atlaidus vežti žmones į Šiluvą, vildamiesi laimėti jų balsus. Siekiantieji valstybėje pirmųjų vietų kalba apie nesavanaudišką tarnavimą žmonėms ir beveik stebuklingą valdymą, kurio metu bus išpildyti visi žmonių norai. Sunku atsikratyti abejonės, kad siekiama ne Lietuvos žmonių labo, bet veikiama dėl grynai savanaudiškų paskatų“.

Nors vėliau Viktoras Uspaskichas bandė neigti, kad Šiluvos atlaidus bandyta paversti politinės agitacijos arena, tačiau tie, kurie buvo Šiluvoje, matė Darbo partijos agitacinius marškinėlius, šios partijos autobusus ir nemokamai dalijamus sumuštinius.

Gal tai tik artimo meilės apraiška, kiek negrabi agapė? Gal besipiktinantys tokiu kolegos elgesiu politikai patys mielai čia dalytų savo rinkimų lankstinukus? Nežinau tikro atsakymo, juk neįlįsi į širdį. Tačiau tikrai gerbiu arkivyskupo ryžtą išvyti politinius prekijus iš šventyklos. Jei jie čia buvo susirinkę ne vien tik pirkti žmonių balsų, jie dar sugrįš. Jei ne – jokie laiškai popiežiui nepadės. Per daug jie primena prieš keliasdešimt metų madingą sovietinių agitatorių užsiėmimą – skatinti rašyti popiežiui laiškus, smerkiančius jo esą imperialistinę politiką.

Laikai pasikeitė, bet nepasikeitė žmogaus prigimtis. Turbūt todėl kartkartėmis tenka į rankas lazdą imti ir dvasininkams. Svarbu, kad jie nepamirštų, kodėl išvaloma šventykla. Nes partijų, norinčių net įkurdinti savo politines vėliavas, bus visada.

Parengta pagal komentarą „Mažojoje studijoje“, 2004-09-18