2004 11 03

Rimvydas Paleckis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Rimvydas Paleckis, Andrius Navickas. Nugrimuota žiniasklaida?

 
   

Rimvydas Paleckis: Žvaigždžių karai

Panašu, kad diskusijos apie konfliktines situacijas tarp žurnalistų ir atstovų spaudai (viešųjų ryšių specialistų) prasidėjo tada, kai įmonės ar organizacijos įkūrė viešųjų ryšių bei spaudos tarnybas arba ėmė samdyti viešųjų ryšių agentūras.

Juk natūralu, kad žurnalistai siekia temas ar rašinius pateikti kuo objektyviau ir neutraliau, tuo tarpu minėtos tarnybos daro viską, kad jų atstovaujama organizacija žiniasklaidoje būtų parodyta kuo gražiau ir pozityviau.

Kolegos neretai diskutuoja: kokiai daliai temų ar rašinių žiniasklaidoje didesnę ar mažesnę įtaką padarė viešųjų ryšių specialistai.

Žurnalistai paprastai tikri, jog tokia įtaka minimali, kad jie nepriklausomi ir nepaperkami, tuo tarpu „įvaizdžio formuotojai“ net neabejoja, jog jų poveikis sparčiai auga.

Bet ar jie gali abejoti: juk „spykeriai“ savo darbdaviams turi paaiškinti, už ką jie gauna pinigus.

Būdamas Ministro Pirmininko atstovu spaudai (2000-2001 metai), paprašiau žurnalistų „apskųsti“ viešųjų ryšių specialistus.

Štai ką išgirdau:

– jie per daug ir per dažnai kalba, o norėtųsi, kad tik tarpininkautų dėl pokalbio su specialistu;

– jie pasako, kad informaciją pateiks rytoj, o jos reikia šiandien. Jie neturi informacijos ir, užuot ją skubiai parūpinę, pasiūlo skambinti specialistams, kurie, telefono ragelyje išgirdę žurnalisto balsą, paprašo jų netrukdyti ir skambinti atstovui spaudai…

Vyriausybės rūmų darbuotojai prisimena ir tokį atvejį: vieno iš premjerų priimamajame buvo susirinkę žurnalistai. Jie laukė, kol Ministro Pirmininko kabinete pasibaigs svarbus susitikimas.

Tuo metu į priimamąjį įžengė premjero atstovas spaudai. Pamatęs, kad žurnalistų minioje yra jo nemėgstama žurnalistė, jis be diskusijų čiupo vargšę moteriškę už pakarpos ir išgrūdo lauk. Incidentą matę liudininkai tikino, jog tai buvo bene „šilčiausias“ tuometinio premjero atstovo ir žurnalistės bendravimo pavyzdys.

„Daryti gerus darbus ir kalbėti apie juos“, – tokią viešųjų ryšių sėkmės formulę sukūrė legendinis Henry Fordas.

Jei atstovas spaudai į žurnalistų klausimus reaguoja greitai, operatyviai pateikia pageidaujamą informaciją ar suranda geidžiamą pašnekovą – kortos jo rankose.

Andrius Navickas: Vargas dėl politinės reklamos

Rinkimai baigėsi. Nugalėtojai ir pralaimėtojai baigia tvarkyti finansines ataskaitas. Na, o mes baigiame priprasti prie didėjančios pinigų įtakos politikai. Vyriausioji rinkimų komisija, įvairūs žiniasklaidos srityje dirbantys inspektoriai, mokesčių inspekcijos atstovai gūžčioja pečiais ir tvirtina, kad nieko nepadarysi – pritaikyti sankcijas tiems, kurie nepaiso rinkimų finansavimo taisyklių, praktiškai labai sunku.

Pavyzdžiui, Darbo partija tarsi kelis kartus viršijo įstatymų nustatytą lėšų, kurios gali būti naudojamos rinkimų kampanijai, „stogą“. Pats Viktoras Uspaskichas tik šaiposi iš tokių kalbų ir moko mus, kaip „daryti“ verslą: esą patartina sudaryti ilgalaikes sutartis su žiniasklaidos priemonėmis ir į reklamos paketus įtraukti ne tik politinę, bet ir verslo reklamą. Akivaizdus įstatymų pažeidimas?

Klausimų, beje, kyla ne tik dėl Darbo partijos reklamos. Įdėmiau pažvelgę į žiniasklaidą rinkimų kampanijos metu, atrasime ne vieną ir ne keliolika nepažymėtos reklamos atvejų. Štai „Respublika“ skelbia straipsnį apie Petro Auštrevičiaus kelionę į Didžiąją Britaniją. Straipsnis pateikiamas kaip užsakyta reklama, o „Lietuvos rytas“ tą patį straipsnį tą pačią dieną spausdina kaip žurnalistinį, o ne reklaminį produktą. Kitas pavyzdys – vienos iš politinių partijų rinkimų štabui talkinanti žurnalistė prieš pat rinkimus paskelbia straipsnį, kuriame „atskleidžiama tiesa“ apie tikras ar tariamas Andriaus Kubiliaus uošvienės aferas. Tekstas pateikiamas kaip nešališkos žiniasklaidos produktas.

Na, o jei pažvelgsime į regioninę spaudą, atrasime dar daugiau įstatymo nustatytų reklamos skelbimo taisyklių pažeidimo atvejų. Teko matyti ne vieną leidinį, kuriame be jokių reklamos žymų buvo skelbiami tekstai apie kandidatus į Seimo narius ir net pateikiami „teisingo“ balsavimo biuletenio užpildymo pavyzdžiai.

Ar tai taip pat informacija, o ne reklama?

Ne vienas klausimas kilo ir dėl įvairių televizijos laidų, tokių kaip „Stilius“, „Nuo.. iki..“. Neteko girdėti, kad VRK ar Žurnalistų etikos inspektorius susirūpintų, ar čia neperžengiama riba tarp žurnalistikos ir politinės reklamos.

Šiandien, deja, piktnaudžiavimas politine reklama rūpi tik politiniams oponentams, kurie daugiau ar mažiau kontroliuoja vienas kitą. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių be skrupulų atlieka paprasčiausių užsakymo vykdytojų vaidmenį. Nežinau, ar jų savininkai susimąsto, jog tokiu būdu suduodamas stiprus smūgis žurnalisto profesijos prestižui. Tai, mano supratimu, turėtų rūpėti ir Žurnalistų sąjungai, ir įvairiems inspektoriams. Deja, kol kas žiniasklaidos savikontrolės mechanizmas visiškai surūdijęs.

Gaila, kad net solidžiais save vadinantys leidiniai nepaiso politinės reklamos žymėjimo taisyklių. Pavyzdžiui, „Veido“ žurnalas reklaminius tekstus žymi tik raidelėmis „PR“, į kurias ne kiekvienas skaitytojas atkreipia dėmesį. Teko matyti bent kelis tekstus „Respublikoje“, kurių pabaigoje atradau raideles „LS“. Tai reiškia – „leidybinė sutartis“. Tačiau kiek žmonių sugebės išsišifruoti šių dviejų raidžių reikšmę? Na, o „Ekstra“ žurnalas nusprendė reklaminius tekstus išskirti spalvomis. Tikėtina, jog nemaža dalis skaitytojų spalvų kaitą žurnale supranta kaip leidėjų skonio, o ne verslo įsipareigojimų dalyką.

Rinkimai baigėsi. Tačiau ar baigėsi su politine reklama susijusios problemos? Nesinorėtų, kad jos būtų prisimintos vėl tik prieš kitus rinkimus.