2004 11 29

Skomantas Janonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Skomantas Janonis. Visuomenės teisė žinoti?

Žinot, aš gėjus – turėčiau prisipažinti pradėjęs rašyti, jei tikėčiau visuomenės teise žinoti, na ir, žinoma, jei taip būtų. Privalėčiau, nes Jūs neva turite teisę žinoti, kas Jums kalba. Jūs tiesiog privalote žinoti, kas, kaip ir kodėl elgiasi. Kodėl kai kurie žmogaus sprendimai gali būti vienokie ar kitokie. Pagaliau gal to žmogaus neverta nė klausyti, juk jis – toks. Tada, pavyzdžiui, praleisčiau pro ausis menkavertes kitatikių šnekas, nepatikliai vengčiau ir kitos odos spalvos.

Visi turime žinoti, kokio plauko išties yra politikai, visuomenės veikėjai, sportininkai. Juk jei jie taip elgiasi namuose, taip šneka tarp draugų, tai ką jie gali duoti mums, gal veltui už juos sirgome, balsavome, jais žavėjomės? Juk iš tikrųjų jie tokie – ir mes turime teisę tai žinoti. Na, gal Jūs ir turit kažkokią sumautą teisę žinoti, bet galimybę tai padaryti suteikiu Jums aš.

Tad ko verta Jūsų teisė, jei net neturit jokios teisės jos pareikalauti? Juk tik aš galiu nuspręsti, ar Jums verta išvysti šį rašinį, ar ne. Ar verta atskleisti Jums kokią dviejų sudilusių skatikų vertą paslaptį, arba, dar geriau, pagaliau rėžti tiesiai tai, apie ką kalbėta puse lūpų, bet nedrįsta pasakyti. Paviešinti, kad žinotumėte, kas vertas pagarbos, o kas tėra apsimetėlis juokdarys, ką laikyti autoritetu, o ką jau laikas versti nuo scenos. Gerai – antra tiek teisių turi redaktorius, galintis mano rašinį atmesti, tad visada išlieka galimybė, kad aš veltui vargstu prie kompiuterio. Dar kartais teisių nori turėti leidėjas ar savininkas, ir, reikia pripažinti, dažniausiai jiems tomis teisėmis pasinaudoti pavyksta, mat jie – galingi.

Tai štai – mudu su redaktoriumi (jei nesaisto valdžia) ir nusprendžiame, ką turėtumėte žinoti, kas yra verta Jūsų dėmesio, o ką galime ramia širdimi mesti šiukšliadėžėn, kas darys įtaką Jūsų gyvenimams ir sprendimams, o kokia informacija – eilinis šlamštas, kurio kasdien krūvas atsiunčia viešųjų ryšių agentūros, ministerijos, smulkios įstaigėlės ir stambios interesų grupės. O kur dar naujienų tarnybos, telegramos ir laiškai! Nors, žinoma, gal ir turėjote teisę žinoti…

Bėda ta, kad Jūsų teisę valdome mes. Atrenkame ne tik kuriuos pranešimus platinti, betgi dar ir atrinkinėjame faktus ir iš jų konstruojame savas istorijas, kaip mums atrodo. Kas susiję, į ką verta atkreipti dėmesį, kas bus svarbu. Bet kaipgi būtų, jei Jūs užvaldytumėte, atsiprašau, pagaliau įgautumėte teisę reikalauti savo teisių? Tikiu, yra žmonių, kuriems būtų visai įdomu pasklaidyti, tarkim, „Williams“ istorijos dokumentus. Ar kurio nors banko, griuvusio prieš dešimtmetį. Juk turėtumėme spausdinti, ko tik įsigeisite – ar ne čia demokratijos pamatas? Turėtumėme nekvestionuodami pildyti Jūsų įnorius, realizuoti Jūsų teises. Dar galėtumėme spausdinti tūkstantlapius laikraščius, bet jau televizijoms būtų tikrai riesta – jei imtų ir neįdėtų Jūsų teisėtai pageidauto reportažo/žaidimo/filmo.

Tiesa, aptariamoji teisė vadinasi „visuomenės“, ne „asmens“, tai gal ir įmanoma būtų ją įgyvendinti. Bet kaipgi susitarsite, mielieji?! Ar čia vėl kliausimės demokratija – daugumos valia? Kas ir kaip tada ją pareikš, ir ar neatsiras protestuotojų? O mažesnioji, kitaip manančioji visuomenės dalis – ar jau nebesivadins visuomene? Gal opozicija? Regis, vargiai įmanoma apibrėžti, kas yra toji mistinė teisė ir iš kur ji kyla. Rodytųsi, turėtų rastis iš visuomenės, bet apčiuopti nepavyksta.

Deja, Jūsų teisė žinoti ir juolab pageidauti, – niekur neužrašyta. Girdėjau apie visuomenės grupių žodžio laisvę, apie laisvę reikšti įsitikinimus, apie laisvę veikti arba neveikti, ir tai su apribojimais – nekenkiant sau ir kitiems. Egzistuoja ir teisė gauti oficialią informaciją iš valdžios, tam tikrą – ir iš įmonių. Tačiau niekur nemačiau nė negirdėjau apie visuomenės teisę žinoti.

Užtat egzistuoja žodžio, o, kalbant apie mus, spaudos laisvė. Todėl redakcijose dirba ne tik robotai – reporteriai, bet ir redaktoriai, o leidiniai turi kryptį, stilių. Manyčiau, jei turime teisę kažką skelbti, lygiai taip turime teisę ir šį tą nutylėti, arba, nuosaikiau kalbant, pasirinkti, ką publikuoti. Vedami vidinių – moralinių, estetinių paskatų, galų gale privalomų ar susitartų dalykų. O Jūsų teisė žinoti tada pakimba ore. Gerai dar, kad patys retai teprisimenate, jog ją neva turėjote.

Ginkdie, nesakau, kad skaitytojai yra puskvailiai, negalintys nuspręsti, kas jiems reikalinga ar bent įdomu. Tačiau aiškiai noriu pasakyti, kad, mano galva, nesąžininga prisidengti tariama visuomenės teise žinoti, norint paskelbti tam tikrą informaciją. Informaciją, kurią turi teisę (žodžio laisvė) ir atsirenka paskelbti žurnalistas ar leidėjas, tačiau ji kertasi su kokiomis nors visuomenės normomis. Vėlgi moralinėmis, etinėmis ir blogiausiu atveju – teisinėmis. Kai žiniasklaidininkai staiga imasi misijos, ir drąsiai rizikuoja tėkšdami mums informaciją, esančią už tam tikrų ribų, neskleistiną. O jei tokį dažniausiai „gardų“ kąsnelį pavyksta gausiai parduoti, o taip dažniausiai ir būna, tai jau žiū ir pasipūs kaip gaidys – matėt, visuomenė turėjo teisę žinoti, matot, kaip visi reaguoja!

Neneigiu, kad egzistuoja informacija, kuri, nors ir rodytųsi privati, yra įteisinta kaip skelbtina, siekiant atskleisti ar užkirsti kelią nusikaltimams etc. Ją kaip teisėtai skleistiną gina ir įstatymas. Bet dėl jos žurnalistams dažniausiai teisintis ir netenka.

Tačiau daugeliu atveju, kai prisidengiama visuomenės teise žinoti, mano galva, ši teisė tėra gryniausias žurnalistų pramanas, niekur nereglamentuotas ir neįteisintas (sic!), ir teprisimenamas prireikus pasiteisinti patiems. Visuomenės teisę žinoti reguliuoja ją suteikianti žiniasklaida, savo veiklą grindžianti savais principais. Juk dažniausiai kaltinamas nederamos, neetiškos, beprasmiškai neskelbtinos informacijos (na, tarkim, apie plaukuotas ar skustas dainininko pažastis – na, čia jau šiurkštus pavyzdys, bet tebūnie) skleidimu žurnalistas pasiteisina visuomenės teise žinoti. Tačiau paklausus jo apie tos informacijos pasirinkimo motyvus, jie jau yra teisinami paklausumu, įdomumu. Žinoma, aš suprantu, kai kurie žurnalistai yra įsitikinę, kad Jums įdomiau tos prakeiktos pažastys nei tai, ar aš, Skomantas Janonis, šįryt spėjau į autobusą. Bet, žvelgiant plačiau (iš Jūsų tikiuosi), Jūs turėjote teisę žinoti abu dalykus.

Turbūt čia jau ir teisininkas turėtų sutikti, kad menka Jūsų teisė, jei Jūs negalite jos realizuoti. Tad tokios „teisės“ realizavimo priežastys neturi nieko bendro su Jūsų teise, nes egzistuoja tiesiog ne dėl Jūsų, o Jūsų dėka.

Kita vertus, tam tikrą teisę žinoti Jūs vis dėlto turite – galėjote šį rašinį skaityti arba ne. Arba, anot mano draugo, kiekvienas žmogus turi teisę vairuoti. O aš, žinoma, turiu teisę su tuo sutikti.