Benediktas Jurčys OFM: Užsidegę skelbimo įkarščiu

Penktadienį, gruodžio 3 d., buvo atidaryta paroda, skirta poeto pranciškono tėvo Leonardo Andriekaus 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Joje eksponuojama tėvo Leonardo sutelkta maldos kilimėlių kolekcija, kuri buvo papildyta keliais Jūsų „prisiminimais“, kaip Jūs pats įvardijote, iš Tadžikijos.

Malonėkite šiek tiek plačiau pristatyti tėvą Andriekų ir tai, kaip ši jo kolekcija atsirado, kaip ji pakliuvo įLietuvą?

Islamo išpažinėjui visi metų penktadieniai yra svarbūs, nes pagal pranašo Muhamedo mokymą paskutinis žmonijos teismas vyks penktadienį. Nenuostabu, kad mes maldos kilimų parodos atidarymo dieną parinkome penktadienį. Vilniaus rotušėje eksponuojame poeto pranciškono tėvo Leonardo Andriekaus sutelktą įspūdingą maldos kilimėlių kolekciją, papildytą keliais mano maloniais „prisiminimais“ iš Tadžikijos ir kilimėliais iš Vidurinės Azijos.

Ačiū, Elvyra, už prašymą plačiau pristatyti tėvą Andriekų. Beje, ir aš norėčiau, kad „Bernardinai.lt“ skaitytojai šį tą daugiau žinotų apie šią šviesią asmenybę.

Tėvas Leonardas buvo plataus akiračio, skaidraus charakterio, tvirtų principų, ramus ir gilus kunigas pranciškonas. Per savo ilgą gyvenimą jis nuveikė daug gero. Visko neišvardysi. Jis tvarkė lietuvių pranciškonų spaudą, prižiūrėjo redaktorius, rūpinosi Šv. Antano gimnazijos išlaikymu, Bruklino vienuolyno, spaustuvės ir Kultūros židinio statyba. Mes galime juo didžiuotis.

 

Spindintis ir sveikas vaikelis Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Sedoje.

1931 m. įstojo į Kretingos Pranciškonų gimnaziją.

1934 m. rugpjūčio 3 d. įvelkamas į vienuolinį rūbą, tampa broliu Leonardu.

1937 m. perkeliamas į aštuntąją gimnazijos klasę, išvyksta studijuoti į Austriją.

1939 m., karo išvakarėse, vyksta į Jugoslaviją, iš ten – į Milaną.

1940 m. birželio 26 d. priima kunigystės sakramentą.

1945 m. Romoje apsigina bažnytinės teisės daktaro disertaciją.

1946 m. t. Leonardas Andriekus atvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas.

1948-1952 m. „Varpelio“ redaktorius, o nuo 1949 m. „Aidų“ techninis redaktorius.

1958-1964 m. – Bruklino vienuolyno gvardijonas.

1964-1970 m. – provincijolas.

1964-1969 m. – Kenebunko Pranciškonų berniukų gimnazijos direktorius.

1970-1973 m. ir 1980-1988 m. – vėl Bruklino gvardijonas.

1970 m. išrenkamas Lietuvių išeivijos rašytojų draugijos pirmininku.

1980-1993 m. – išeivijos kultūros žurnalo „Aidai“ vyriausiasis redaktorius ir A. Galdiko galerijos direktorius.

Nuo 1955 m. leido poezijos rinkinius.

Nuo 1992 m. gyveno Kenebunko vienuolyne.

2002 m., pablogėjus sveikatai, buvo perkeltas į Matulaičio slaugos namus Putname, Konektikuto valstijoje.

Mirė 2003 m. gegužės 20 d. Palaidotas Bruklino Šv. Jono kapinėse, lietuvių pranciškonų sklypelyje.

Šiandien jis sugrįžta į Lietuvą poezijos knygomis ir laiškais, meno kolekcijomis, žurnalo „Aidai“ rinkiniais, prisiminimais ir likusiais asmeniniais daiktais.

Jūsų rūpesčiu viena iš tėvo Andriekaus kolekcijų jau tapo prieinama Lietuvos žmonėms. Papasakokite apie visa tai kiek išsamiau.

Tėvas Leonardas įsigijo keletą labai vertingų kolekcijų: Islamo maldos kilimų (19 a.), japonų medžio raižinių (18 a.), Afrikos kaukių (19-20 a.) ir t.t. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip buvo malonu tėvui Leonardui vaikščioti drauge su dailininku A. Galdiku ar žymiu kolekcionieriumi ponu A. Palaima po Niujorko antikvariatus ar tiesiog dalyvauti aukcionuose ir ten pirkti šiuos unikalius kūrinius. Po to, parsinešus į namus, gėrėtis tautų kūrybiškumu, sukurtų formų paprastumu ir šamanų sumanumu interpretuoti dievybę. Šių vertybių įsigijimas nebuvo pranciškono užgaidos. Tokiu būdu t. Leonardas save lavino, širdimi siekdamas naujų peizažų, horizontų, aušrų ir saulėlydžių. Iš jų mūsų mylimas Leonardas sėmėsi dvasinio įkvėpimo kultūriniam provincialumui nugalėti.

1989 m. savaitraštis „Literatūra ir menas“ išspausdino poeto L. Andriekaus eilėraščius ir pranešė apie jo atvykimą į Vilnių. Susitikome Katedroje. Nuo pat pirmosios pažinties akimirkos mūsų svajonės krito į dirvą, ir šiandien jau akivaizdu, kad jos sudygo.

Aš tik dabar imu suvokti, kokią atsakomybę prisiėmiau… Dievuli, kokia yra sudėtinga šių vertybių priežiūra. Koks sudėtingas šių vertybių restauravimo ir konservavimo procesas, ypač, kai jos benamės. Mano rūpestis sukurti šiems kūriniams autentišką pastogę, pasitelkus meno žinovus, sudaryti eksponatų katalogą, juos aprašyti, restauruoti ir svarbiausia – padaryti viską, kad tėvo Leonardo įsigytieji kūriniai neišsivaikščiotų. Ačiū Dievui, duodančiam mums jėgų ir minčių ateities darbams.

Maldos kilimėliai – pas mus itin retas eksponavimo objektas, intriguojantis ir pats parodos pavadinimas: „Adventas ant maldos kilimėlio“. Ar tai, be kita ko, rodo esant tam tikrą Jūsų vidinį dialogą su islamo kultūra ir religija?..

Musulmonui maldos kilimėlis (sajjada) yra įsakymo vykdymas: maldai parinkta vieta privalo būti švari. Maldos kilimas musulmonui yra mečetė. Kur tik jis eina, visur su savimi nešasi „mečetę“, kaip islamo religijos sakralinio meno dalį ir kaip ypač brangų tėvų – senelių – prosenelių palikimą.

Man maldos kilimėlis turi tą pačią dvasinę vertę, kaip ir graikų ikona arba Aušros Vartų paveikslas. Priėjęs prie kai kurių ikonų, nebegaliu atsitraukti; širdimi suvokiu kodėl: per keletą šimtų metų jos sugėrė į save šimtus tūkstančių maldingų žmonių atsidūsėjimų. Rusų Stačiatikių Bažnyčios vienuoliai tokias ikonas vadina ‚namolėnnaja‘ ikona. Maldos kilimai taip pat yra primelsti, priausti, prikaišioti tų pačių atsidūsėjimų.

Žvelgdamas į maldos kilimus, nesunkiai įsivaizduoju brolį Pranciškų, sėdintį ant maldos kilimėlio ir besimeldžiantį: „Tu esi šventas, Viešpatie, vienatinis Dieve, ir tavo darbai yra įstabūs… Tu esi ramybė, Tu esi džiugesys ir linksmumas, Tu esi visas mūsų turtas, ir tavęs mums pakanka…“ (Šv. Pranciškus, Dievo garbinimas).

1984 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, išvykau dirbti į Tadžikiją. Atsidūriau musulmonų aplinkoje. Mano kaimynai buvo uolūs musulmonai. Mes sėmėme vandenį iš vieno šulinio. Kartu melsdavomės, valgydavome, drauge eidavome į turgų, kino teatrą, koncertus, muziejus, švęsdavome šventes. Jie savo namuose apgyvendindavo iš Lietuvos atvykusius mano draugus, juos vaišino rytietišku svetingumu. Mano kaimynai įstabiai klausydavosi pasakojimų apie šv. Pranciškų, jo kelionę pas Egipto sultoną, kuris leido broliams pranciškonams laisvai sakyti pamokslus visoje imperijoje, o pats mielai klausėsi Šventojo ir prašė dažniau pas jį lankytis.

Ir taip penkerius metus. Negaliu tvirtinti, kad aš puoselėjau dialogą ir draugystę su islamo kultūra ir religija; paprasčiausiai gyvenau. Po to grįžau į Lietuvą. Nuo vaikystės tėvai mane mokė žiūrėti į Nukryžiuotąjį, su juo neišsiskirti. Mūsų religinėje aplinkoje nėra maldos kilimų ir ikonų. Mes turime Kryžių kalną. Kiekvienas iš mūsų širdyje turime savo kryžių kalną, jį nešiojamės su savimi.

Tai išties puiki proga pakalbėti apie religijų dialogą apskritai – apie jo svarbą, apie tai, kiek jis išties realus?

Dialogas tarp religinių ideologijų ir religinių fundamentalistų yra neįmanomas. Tą patį galiu pasakyti apie islamą ir krikščionybę. Tai dvi didžiulės piramidės, kurių bazės liečiasi, maža to – yra susiglaudusios. Piramidžių viršūnės visuomet pasiliks viršūnėmis. O pačioje apačioje, gelmėje, vyksta aktyvus žmonių gyvenimas, kuris nesupriešina religijų ir jų nesuvienodina. Žmonės atsirenka tai, kas jiems yra gyvenimiška, jie patys įvertina, ar visos religijos yra tikrai vienodos vertės. Manęs nestebina musulmonai, pereinantys į Katalikų Bažnyčią ar kitas krikščioniškas konfesijas; jie sutinka bendruomenes, kurios yra gyvos, šiltos, tikros, be jokių deklaracijų. Mano galva, tai labai svarbu. Pasak Jono Pauliaus II, “šiandien nebegalima toleruoti skandalingo susiskaldymo ir į Dievo meilę atsakyti ‘ne’”. Parašiau šį sakinį ir pagalvojau: gal jis skirtas mums, Lietuvos katalikams?

Ką manote apie kultūrinio žvilgsnio „plotį ir gylį“ mūsų Bažnyčioje apskritai? Ne taip seniai kunigai buvo tautos šviesuoliai – poetai, garsiausi rašytojai, – o dabar požiūris į kultūrą ir jos žmones, atrodo, yra gana atsargus. Bent jau taip linkęs manyti neretas menininkas, kuriam tenka susidurti su Bažnyčios „kultūros politika“, jei tokia apskritai yra…

Noriu pacituoti porą sakinių iš popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikų: „Susitikimą ir susidūrimą su kultūromis Bažnyčia išgyvena nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios“ (Fides et ratio, 70), nes „žmogaus asmeniui būdinga tik per kultūrą pasiekti tikrą ir pilnatvišką žmogiškumą“(Gaudium et spes, 53).

Džiaugiuosi Popiežiškosios kultūros tarybos atliepu (Dėl kultūros pastoracijos, 1999 05 23) į jai adresuotą popiežiaus Jono Pauliaus II reikalavimą: „Jūs turite padėti visai Bažnyčiai atsakyti į šiuos pamatinius klausimus dėl dabarties kultūrų: kiek Bažnyčios skelbiama žinia prieinama naujosioms kultūroms, dabartinėms suvokimo ir jutimo formoms? Kaip Kristaus Bažnyčia galėtų tapti suprantama šiuolaikinei dvasiai, taip besididžiuojančiai savo pasiekimais ir kartu taip nerimaujančiai dėl žmonijos ateities?“ (Osservatore Romano, 1985-01-16).

Gerbiama Elvyra, atsakymas į tavo klausimą yra toks: Bažnyčios kultūrinis žvilgsnis yra platus ir gilus, žmogiškas, turtingas ir įtikinantis. Bet ar mūsų žvilgsniai susitinka? Gal mes žiūrime kita kryptimi? O gal mūsų žvilgsnis – negyvų akių žvilgsnis?

Man neteko girdėti pokalbių apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kultūros politiką, jos strategiją, filosofiją. Nežinau, ar kas iš vyskupų, kunigų ar pasauliečių atlieka mūsų Bažnyčios kultūros politikos analizę. Norėčiau manyti, kad yra tokių žmonių. Nors tavo klausime jaučiu abejonę. Bažnyčia nėra vien tik pamaldos, bet ir Bažnyčios kultūrinės gėrybės: tai ir bibliotekos, muziejai, istorija, paveldas, muzika, chorai, vargonai, architektūra, sakralinis menas etc. ir dar daug neišsivaikščiojusių žmonių! Mano galva, Bažnyčios kultūros politika ir tos politikos programa būtina. Ar mes ją kuriame? Ar ji mums reikalinga? Popiežiui tikrai atrodo, kad taip. Jis primygtinai kiekviena proga kartoja: „Šiandien gyvai jaučiamas reikalas evangelizuoti kultūras ir įkultūrinti tikėjimo skelbimą“ (Pastores dabo vobis, 55). Pranciškonams tai esminis dalykas. Mes norime švęsti, išgyventi ir perteikti evangelinį tikėjimą savo kultūroje.

Štai ir broliai pranciškonai kartais imami kaltinti, kad „susimeta“ su visokiais inteligentais, užuot rūpinęsi vargšais… Ką apie visa tai manote Jūs, būdamas provincijolas ir žmogus, kuriam rūpi ir sielų išganymas, ir vargšų būklė, ir kultūros bei jos paveldo reikalai?

Gal tie kaltinimai yra pavydo išraiška ir paprasčiausias nenoras matyti brolius pranciškonus tarp inteligentų? Gal su inteligentais ir intelektualais turėtų dirbti kitų vienuolijų atstovai? Bet palikime tai kuluarų kultūros puoselėtojams. Ir dar, nežinau, koks tavo vartojamo žodžio ‚inteligentas‘ turinys. Tikrai nėra nė vieno brolio „susimetusio“ su inteligentu. Mes pažįstame daug inteligentų, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Žinau viena, kad broliams kiekvienas žmogus yra vienodai brangus: turtingas ir vargšas. Dažnai turtingajam reikia skirti daugiau laiko pokalbiams nei vargšui. Tai tiesa.

Džiaugiuosi brolių darbu, maldos įkarščiu, kasdieniu bendruomeniniu gyvenimu, studijų uolumu ir užsidegimu skelbti Gerąją Naujieną. Nenuostabu, kad broliai yra kviečiami dalyvauti įvairiose TV ir Radijo laidose, konferencijose, vesti rekolekcijas parapinėms bei vienuolinėms bendruomenėms, rašo straipsnius, leidžia knygas ir t.t. Jie yra asmenybės, ir aš prieš kiekvieną iš jų lenkiu savo galvą.

Pabaigai būtų gražu išgirsti apie artimiausius Jūsų planus, susijusius su kultūros paveldo puoselėjimu ir kitokiais kultūriniais projektais.

Kretingos bažnyčioje už didžiojo altoriaus buvo saugoma viena iš vertingiausių Lietuvoje senosios dailės XVII a. kolekcija: vienuolių choro baldai, kuriuos sudaro drožyba ir polichromija išpuošti suolai bei medinės atkaltės, ant kurių nutapyti dvidešimties pranciškonų kankinių atvaizdai. Padedant Kultūros vertybių apsaugos departamentui, restauravimo darbai tęsėsi dešimt metų, sunykusius baldus (stales) pavyko labai profesionaliai atstatyti. Restauravo Vilniaus meistrai. Dabar mūsų rūpestis brolių pranciškonų chorą sugrąžinti naujam gyvenimui. Žaisime „Lego“… restauruotas dalis reikės sudėti į vietą. Nebus lengva.

Tęsiasi restauravimo darbai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne, kuriame kitų metų rudenį turėtų apsigyventi mūsų broliai. Rengiami Kauno Šv. Jurgio konvento ir bažnyčios restauravimo projektai.

Šį ketvirtadienį Klaipėdos galerijoje Kretingos vienuolyno broliai ir dailininkas Algis Kliševičius pristatys 18–19 amžių japonų medžio raižinius. Tai vėlgi – mūsų gražiosios sielos tėvo L. Andriekaus sutelkta autentiškų darbų kolekcija. Kūrinius nuostabiu kruopštumu restauravo Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro darbuotojai.

Linkėdamas visiems skaitytojams kūrybingo Kalėdų šventės prasmės įkūnijimo asmeniniame gyvenime, noriu dar kartą stabtelėti ir su dideliu pasimėgavimu pasakyti, koks nuostabus yra mūsų popiežius Jonas Paulius II. Štai tokios jo Kalėdos: „Puoselėjant nuolatinį dialogą su meno pasauliu, sykiu skatintinos naujos meninės tikėjimo išraiškos (111). Bažnyčiai iš tikro reikia meno, literatūros, muzikos, tapybos, skulptūros ir architektūros, nes „jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma, patrauklų” (112), taip pat dėl to, kad meninis grožis, kaip savotiškas Dievo Dvasios atspindys, yra raktas į slėpinį, kvietimas įsižiūrėti į Jėzuje iš Nazareto regimu tapusį Dievo veidą “(Ecclesia in Europa, 60).

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė